Išmatų nelaikymas: geriausia, kai paslėpta problema tokia ir lieka?(6)

Jeigu kada nors įvyktų negalios, apie kurią kalbama mažiausiai, rinkimai, pirmąją vietą tikriausiai užimtų ši. Į „Google“ įvedus raktinius žodžius „išmatų nelaikymas“, informacijos randame apgailėtinai mažai, daug mažiau, negu apie, tarkim, paraproktitą. Suprantama. Daugumai tokios informacijos kažin ar reikia. Ji prastai dera su vyraujančiu jaunystės kultu, nerūpestingo, vartotojiško gyvenimo būdo siekiamybe. Kam čia kalbėti apie tokius „negražius“ dalykus?  Ir iš tiesų, rasti turinčių šią negalią žmonių, kurie sutiktų kalbėti viešai, nepavyko.

Reklama

Susidaro užburtas ratas –  žmonės, turintys išmatų nelaikymo negalią, nelinkę apie ją kalbėtis, greičiau užsidaro, kiek gali izoliuojasi nuo visuomenės, ir natūralu, kad problema  paslepiama, o viešojoje erdvėje išvis nepastebima. Žinoma, informaciją, ką daryti, kur kreiptis dėl slaugos ar psichologinės pagalbos, turėtų suteikti gydantis medikas. Bet teorija nuo praktikos dažnai skiriasi – ne visi medikai yra daugiakalbiai, o ir ne visi šie neįgalūs žmonės ryžtasi paklausti.

Suvokdamos šiuos ypatumus ir savo atsakomybę, išsivysčiusiose valstybėse sveikatos apsaugos institucijos savo iniciatyva kuria specialius interneto puslapius, taip pat kompleksines pagalbos programas išmatų nelaikantiems žmonėms. Tuose interneto puslapiuose sudėta aktuali informacija – ką daryti vienokiu ar kitokiu atveju, kokios veikia pagalbos programos, kur kreiptis įvairiais klausimais – psichologinės, slaugos, gydymo ir kitais. Lietuvoje nieko panašaus nėra nė kvapo, nors po Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) skėčiu glaudžiasi būrys įstaigų.

Futbolas. „Vakarų Lietuvos medicina“  – SAM

Pirmas kėlinys: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centre, vos tik išgirdus apie išmatų nelaikymo problemą, buvo pasiūlyta kreiptis kitur – tai ne šios įstaigos kompetencija. Vilniaus visuomenės sveikatos biuras, nors ir užsiimantis sveikatos švietimo reikalais, tik paantrino kolegoms ir perdavė kamuolį Vilniaus visuomenės sveikatos centrui. Šio centro direktorė Rolanda Lingienė taip pat patikino, kad problema – ne jos vadovaujamos įmonės kompetencija. Kamuolys nuspirtas  SAM Asmens sveikatos departamentui. Deja, pastarojoje įstaigoje nepavyko susisiekti nei su jos direktore Romalda Baranauskiene, nei su Specializuotos medicinos pagalbos skyriaus vedėju Arūnu Anužiu. Pirmojo kėlinio rezultatas – 0 : 4 “Vakarų Lietuvos medicinos” nenaudai.

Antras kėlinys: rašau tiesiai į Sveikatos apsaugos ministerijos viešųjų ryšių skyrių, dar ir skambinu visais ten nurodytais telefonų numeriais (iš septintojo karto pavyksta), papasakoju apie kontekstą ir pateikiu klausimus:

1. Kodėl Lietuvoje SAM nėra sukūrusi išmatų nelaikantiems žmonėms skirto tinklalapio ar bent kokiame iš turimų sudėjusi aktualią šiems žmonėms informaciją – gydymo būdų ir galimybių, slaugos, psichologinę ir pan.

2. Galbūt planuojama tą padaryti - jei taip,  kada?

3. Ar yra kokių nors specialių programų išmatų nelaikymo turintiems žmonėms, jei taip, kur apie jas būtų galima rasti informacijos?

Sulaukiu šabloniško atsakymo, kad ligų yra begalė  ir jokių programų ir juolab svetainių SAM ar jai pavaldžioms įstaigoms šiai problemai spręsti kurti nepriklauso. Visgi pateikiu trejetą tokių kitose

šalyse veikiančių svetainių pavyzdžių ir prašau atsakyti iki darbo dienos pabaigos.

Kitą dieną sulaukiu migloto atsakymo, kuriame randu viską, išskyrus atsakymus į minėtus klausimus. Nieko neminima nei apie papildomos informacijos šiems ligoniams poreikį, nei apie kokių nors specialių programų poreikio vertinimą ar galimybę. Paviršutiniškai papasakojus apie esamą šių ligonių gydymą Lietuvoje pažymima, „kad pasaulyje labai paplitusi praktika, kai pacientai, kenčiantys nuo kokios nors ligos ar sveikatos sutrikimo, vienijasi į savo organizacijas ir bendradarbiauja tarpusavyje, su sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais ir valstybės tarnautojais, dirbančiais valstybinėse įstaigose, kuruojančiose sveikatos klausimus“. Apie tai, kad pasaulyje taip pat paplitusi praktika, kai sveikatos apsaugos ministerijos arba departamentai, suvokdami būtent šios problemos, apie kurią nekalbama, uždarumą, patys imasi iniciatyvos rinkti, kaupti ir teikti informaciją, neužsimenama. Rezultatu 0 : 1 pralaimimas ir antrasis kėlinys. Bendras rezultatas: 0 : 5, vienvaldis nugalėtojas – SAM.

Viena žmogaus, turinčio išmatų nelaikymo negalią, diena

Atsibundate. Viskas gerai, o jeigu ir negerai – prausiatės, keičiate sauskelnes. Jeigu esate dirbantis žmogus, vykstate į darbą. Įsivaizduokite, kad bent keletą kartų per dieną „tas“ reikalas nutinka ne jums nusprendus, o tada, kai to mažiausiai reikia: lifte, autobuse, darbe, prie pietų stalo. Paprastai dėvite nepatogias, figūrai lieknumo nepridedančias sauskelnes, ir kartkartėmis turite eiti į tualetą tų sauskelnių pasikeisti. Tinka tik užrakinamas tualetas – juk reikia ir vandens procedūrų.  Pramogos taip pat ribotos – neinate į baseiną, o jeigu norite eiti – ilgai ieškote specialių, lateksinių sauskelnių, kuriomis čia niekas neprekiauja. Jums kur kas sunkiau išsiruošti bet kur kitur  – į svečius, kiną ar pabėgioti stadione. Grįžtate namo. Be įprastinių rūpesčių – maisto gaminimo, namų tvarkymo ir panašių, visada laukia nusibodęs sauskelnių keitimo ritualas. Lietuvoje kompensuojamos tik vienos sauskelnės per parą. Čia ne Anglija. Todėl jeigu nesugebate išsisukti su vienomis, kitas perkate savo sąskaita. Prieš miegą nuliūdęs pastebite, kad draugų ratas mažėja, jiems laiko surasti vis sunkiau. Užmigdamas svarstote apie tai, koks neteisingas pasaulis.

Tai – geriausias variantas. Deja, daugelio, ypač vaikų ar vyresnio amžiaus žmonių, nelaikančių išmatų, dienos paprastai būna liūdnesnės. Dažnai pažymėtos pragulomis, uždegimais ir psichologinėmis problemomis.

Specialistų komentarai

Psichotereapeutas Olegas Lapinas

Kaip šie žmonės turėtų toliau išlikti visuomenėje, ir koks turėtų būti jų santykis su aplinkiniais?

Svarbu nestigmatizuoti savęs ir nekartoti šiai ir kitoms panašioms situacijoms būdingos klaidos: šiuo atveju nepriskirti sau išmatų nelaikymo atributo. Nes kuo save laikome, tuo ir esame. Jeigu esi inžinierius, lik inžinieriumi. Jeigu esi valytoja, lik valytoja. Susitelk ties tuo, ką darai. Išmatų nelaikymas – tik kūno simptomas. Atsiranda papildomų rūpesčių, daugiau papildomos priežiūros savo kūnu, bet nuo to tu netampi kitas žmogus. Neleisk tam kūno atributui pakeisti tavo tapatybės, to, kas esi. Svarbu neapgauti

savęs. Aš nesu išmatų nelaikantis, nors jų ir nelaikau. Aš nesu drovuolis, nors raustu. Esu statybininkas, inžinierius, valytoja, vadybininkas, sekretorė. Tai teisingesnis apibūdinimas. Didžiausia klaida būtų manyti: „Aš esu išmatų nelaikantis žmogus“.  O vienokių ar kitokių ligų, sveikatos problemų turi dauguma žmonių, ir nieko ypatingo čia nėra. Taigi atsakymas į klausimą, kaip mums seksis, kaip į mus žiūrės visuomenė, didžiaja dalimi priklauso nuo mūsų pačių ir slypi mūsų prote.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakulteto dekanas, Chirurgijos klinikos profesorius Algimantas Tamelis

Dažniausios išmatų nelaikymo priežastys

Ši bėda nutinka tiek vyrams, tiek moterims, nors priežastys dažnai skiriasi. Pati dažniausia nelaikymo priežastis yra gimdymo metu patirta trauma. Šie atvejai sudaro daugiau kaip pusę visų išmatų nelaikymo atvejų. Gimdymo metu gali būti tiesiogiai sužalojami raumenys, tiesiogiai sulaikantys išmatas prie išeinamosios angos. Kartais raumenys gali likti nesužaloti, bet jeigu gimdymas komplikuotas, gali būti prispaudžiami ir sužalojami nervai, valdantys šį procesą. Taigi didžioji dalis išmatų nelaikymo atvejų yra nulemti nesėkmingų gimdymų – komplikuotų, per greitų ar per lėtų ir pan. Kita nelaikymo priežastis – neurologinės problemos, įvairios degeneracinės stuburo ligos. Ir trečioji priežastis – tiesioginės raumenų ir nervų traumos. Tai gali įvykti operacijų metu, atsitiktinai, neįvertinus, kiek liga yra įtraukusi išangės sutraukiamąjį raumenį. Arba „paaukojant‘ šį raumenį operacijų dėl vėžio metu, kai nėra kitos išeities. Tokiems ligoniams sutrinka išmatų sulaikymo funkcija, nes nukenčia ir inervacija, ir pats raumuo dėl pačios vėžio operacijos procedūros.

Po avarijų, nelaimingų nutikimų, sakykim, kritimo ant kuolo, išmatų nelaikymo atvejų pasitaiko retai. Aš per visą savo praktiką esu matęs gal penkis ar dešimt. Tai pavieniai atvejai.

Pagrindiniai išmatų nelaikymo gydymo būdai

Išmatų nelaikymo gydymas gali būti chirurginis, dalinai chirurginis bei kitoks. Nelaikymą arba laikymą galima perfrazuoti kitaip - tai proceso kontrolė. Mes arba kontroliuojame šį procesą, arba nekontroliuojame, arba kontroliuojame iš dalies. Kontrolė gali būti vykdoma įvairiais būdais, nebūtinai raumenų sutraukimu. Neoperacinio gydymo metodai – klizmos, vidurių kietinimas ir panašūs leidžia tam tikra apimtimi kontroliuoti procesą. Kai viduriai kieti, dažniausiai išmatos sulaikomos geriau ir žmogus jaučiasi komfortiškiau. Išsiklizmavus žarna tuščia, kol ji prisipildo, vėl kurį laiką padėtis kontroliuojama. Žinoma, tai santykiniai dalykai, bet jie kai kuriais atvejais padeda gana efektyviai.

Jei kalbėtume apie chirurginį gydymą, yra daugybė operacijų variantų, bet paties geriausio nėra. Taktika priklauso ir nuo priežasties. Jeigu raumuo tiesiog plyšęs – jį reikia susiūti. Pavyzdžiui, gimdymo metu plyšta raumuo, tad reikia jį susiūti. Gimdymo metu patirtos traumos pasekmės išryškėja tik kokiais 60-ais gyvenimo metais – ne iš karto. Nervai dalinai funkcionuoja, raumenys dalinai funkcionuoja, bet prasidėjus senėjimo procesams ir atėjus tam tikram amžiui, defektai išryškėja.

Gydymo alternatyva senyviems išmatų nelaikantiems

pacientams – kolostomos suformavimas. Dirbtinė anga (išangė) suformuojama atvėrus žarnos spindį per pilvo sieną į išorę. Jei išmatos teka nuolat, kolostomos suformavimas gali palengvinti tokių pacientų priežiūrą – išmatos per kolostomą surenkamos į specialų hermetišką maišelį. Tai nėra pirmo pasirinkimo metodas, greičiau priemonė, kai žmogus niekaip kitaip nesusitvarko.

Reiktų paminėti ir dirbtinius sfinkterius. Visgi turiu pažymėti, kad jų efektyvumas toks mažas, kad apie šią priemonę pradedama užmiršti. Dar prieš dešimt metų, ypač Prancūzijoje, buvo bandoma plačiai šią priemonę taikyti, bet tai vilčių nepateisino. Problema – pūlingos komplikacijos. Šalia išeinamosios angos atsidūręs svetimkūnis, šiuo atveju dirbtinis sfinkteris, neretais atvejais sukelia infekciją, pūliuojančias žaizdas, galiausiai svetimkūnis net „pragraužia“ žarną. Šio gydymo principas – uždedama manžetė ir suspaudžiama išeinamoji anga. Tačiau dėl nuolatinio slėgio žarna ilgainiui išplonėja, prasideda uždegimas, susidaro fistulė.

Šiuo metu pasaulyje dominuoja  kitas gydymo metodas – sakroneuromoduliacija. Yra pastebėta, kad dirginant presakralinius (esančius šalia kryžkaulio) nervinius rezginius, palaipsniui gerėja tuštinimosi kontrolės funkcija. Nenustatyta, kad dirginant nervinius rezginius raumuo susitrauktų stipriau. Jis susitraukia taip pat, kaip anksčiau, bet kontrolės funkcija laikui bėgant gerėja. Nelaikymą fiksuojant dienoraščiais, fiksuojant „nelaimių“ skaičių prieš ir po stimuliacijos arba moduliacijos, po moduliacijos stebimas akivaizdus ir ilgalaikis pagerėjimas. Manoma, kad būtent moduliacijos principu pertvarkomas nervinių impulsų sklidimas, leidžiantis žmogui geriau suprasti ir geriau koordinuoti tuštinimosi veiksmus, tad nelaikymo epizodų lieka mažiau. Šiuo metu tai dominuojantis gydymo metodas. Deja, tas metodas yra brangus, vienam žmogui gali kainuoti 20 – 30 tūkst. litų,  ir Lietuvoje jo kol kas neturime. Jis nėra itin sudėtingas – į  kryžkaulį įdedamas stimuliatorius, panašus į kardiostimuliatorių, nuolat stimuliuojantis nervinius rezginius. Atliekama bandomoji stimuliacija, apie mėnesį stebima, ar žmogui šis metodas padeda. Jei padeda – implantuojamas pastovus stimuliatorius.

Pasaulyje yra atsiradusi ir kita, tačiau ne tokia efektyvi galimybė - tibialinio (blauzdinio) nervo stimuliacija kojoje. Tai paviršinis nervas, todėl nereikalinga implantacija ir galima stimuliacija iš išorės. Rezultatai rodo, kad šis metodas efektyvus tiek kai sužalotas raumuo, tiek kai sužaloti nervai. Žinoma, jei inervacijos visiškai nėra, šis metodas neveiks.