Įstatymo pataisomis vaiko neapginsime(4)

Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio valdybos narė Rasa Paulavičienė Seimo narių Onos Valiukevičiūtės ir Rimantės Šalaševičiūtės teikiamas įstatymo pataisas dėl smurto prieš vaikus apribojimo prilygina naujų skylių gręžimui skylėtame laive:

„Siūlomos pataisos turi ryškų teigiamą bruožą – visuomenė aktyviai, garsiai ir ilgai diskutuoja apie tinkamas ir netinkamas vaikų ugdymo priemones. Siūlyčiau į šias pataisas ir žvelgti kaip į šviečiamojo pobūdžio viešinimo akciją, iš esmės nekeičiančią jau nustatytos įstatymais vaiko apsaugos nuo smurto tvarkos. Mes jau turime visą šūsnį galiojančių įstatymų ir direktyvas, kurios privalėtų ginti vaikus. Jose išaiškinta ir smurto sąvoka, galiojanti taip pat ir vaikų atžvilgiu. Deja, nei realios vaikų apsaugos nuo smurto, nei tam reikalingos veikiančios apsaugos nuo smurto sistemos bei tam būtino finansavimo, nei reikiamo kiekio profesionalių specialistų neturime arba turime tik simboliškai. Pakanka kalbėti ir kurti realiai neįgyvendinamus reikalavimus. Kita vertus, siūlomose įstatymų pataisose kalbama apie konkrečius veiksmus galimo smurto atveju, t. y. vaikų atėmimą iš šeimos nedelsiant. Tačiau net žmogžudžiams taikoma nekaltumo prezumpcija, o tėvus ketinama iš karto vertinti kaip kaltus tik po kažkurio laiko kaltę pagrindžiant įrodymais. Deja, bet vietoj prevencinių ir pagalbos veiksmų šiuo atveju į tėvus ir ugdytojus žvelgiama su išankstine kriminaline nuostata.

Smurto sąvoka jau yra aiškiai įvardinta Baudžiamajame kodekse bei Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme. Tad kam kartotis? Politikoje nuolat ieškoma visuomenei aktualių ir, kita vertus, mažai valstybei brangiai kainuojančių temų. Lengviausia tokias rasti sąvokų ar vertybiniuose karuose. Buvo žaidžiama su šeimos sąvoka, dabar – su smurto. Juk ir vienu, ir kitu atveju visiems aišku, kas yra kas. Turime pakankamą įstatyminę bazę, kurios nuolatiniai keitimai praktinės naudos neduoda. Tikrąją naudą smurtą patiriantiems vaikams ir pagalbą suklydusiems ugdytojams suteiktų poįstatyminiais aktais numatyta tvarka apibrėžiant, kada ir kas gali spręsti apie smurto mastą vienu ar kitu atveju, kas yra tie laikini globėjai ir kokiomis sąlygomis ugdytojai gali susigrąžinti teisę būti su vaiku.  Be konkrečios už tai atsakingos įstaigos, reikiamo finansavimo ir profesionalių darbuotojų, įteisinus minimas įstatymų pataisas didesniais ir skaudesniais mastais pasikartotų chaosas, vykęs ir vykstantis bandant apsaugoti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje. Kita vertus, neturime išteklių, kaip padėti vaikų namuose gyvenantiems vaikams, o dar kalbame apie jų plėtimąsi. Juk laikinai globai paimti vaikai, tikėtina, keliautų būtent į vaikų namus – globėjų nepakanka net našlaičiams.

Priėmus minimas pataisas  iš esmės niekas nesikeis. Jau pagal dabar galiojančią tvarką privalu apsaugoti vaiką nuo smurto artimoje aplinkoje, jau dabar policija privalo reaguoti ir į informaciją iš šalies (taip pat - ir apsaugant vaiką nuo galimo smurtautojo), numatyta net baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais. Tiesiog turėsime tą patį rezultatą, kaip apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo atveju. Prieš jį priimant buvo tikinama, kad nereikės papildomo finansavimo, o besiskundžiančiųjų bus pavieniai asmenys. Bet staiga pasipylus tūkstančiams pranešimų pritrūko ir kuro, ir policininkų, ir socialinių darbuotojų. Maža to. Pamirštama, jog reikiamos kvalifikacijos asmenų, galinčių ir turinčių teisę dirbti su galimai patiriančiais smurtą nepilnamečiais praktiškai neturime. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriai vos spėja atlikti jau dabar jiems priskirtas funkcijas. Tačiau ir vėl staigiai plečiamasi drąsiai teigiant, kad nei papildomų lėšų, nei kitokių išteklių tokiai veiklai vykdyti neprireikės. Gal reikia nuosekliai dirbti po vieną žingsnį į priekį? Juk nesudarius galimybės realizuoti jau galiojančius įstatymus nėra būtinybės ir galimybių plėsti vaiko teisių apsaugos sistemą.

Dalis tėvų baiminasi, kad vaikus iš jų atims kas norės ir kada sugalvos. Deja, bet galimos grėsmės kyla, įstatymui įgyvendinti sukurta sistema yra neprofesionali ir nepakankama. Juk asmuo, priimantis sprendimą paimti vaiką iš galimai smurtaujančios aplinkos, turi turėti specializuotą išsilavinimą, nuolat tobulintis ir gauti atitinkamą atlyginimą. Šiais atvejais paprasto dėdės policininko tikrai nepakaks. Nebent mums būtų nusispjauti į tokių veiksmų pasekmes.

Juk toli gražu nėra taip paprasta išaiškinti - smurtauta prieš vaiką, ar ne. Net ir du besipešančius vaikus skiriantys tėvai gali sukelti  kaimynams įtartiną triukšmą ar patys vaikai gali būti įvardinti kaip smurto apraiška. Juk Lietuvoje toli gražu ne kiekviena šeima išgali samdyti auklę kad ir mokyklinio amžiaus vaikams.

Dabar įspūdis kyla toks: vaiko teisių apsaugos sistema plaukia laivu su daugybe skylių. Laivas tai čia panyra, tai ten prakiūra.  Tačiau skylių netaisome, o gręžiame dar naujas. Juk parašyto įstatyme žodžio vaikui ant žaizdos neužklijuosi“.

Rasos Paulavičienės mintis užrašė Ligita Sinušienė