Įveikto ir išgydyto hepatito C istorija

Per stebuklą išlikusi gyva autokatastrofoje Vida Drunga (51 m.), kaip pati sako, buvo surinkta iš gabalėlių, tam prireikė 5 metų ir 9 operacijų. Kai tik pasaulis sužinojo, kad per kraują plinta hepatito C virusas, netrukus ir Vida sužinojo, kad yra užkrėsta šiuo virusu. Moteriai kovoje prieš hepatitą C padėjo medicininis išsilavinimas, artimųjų ir kolegų supratimas bei palaikymas.

Reklama

Būnant atvira trūko palaikymo

Šiuo metu Vida Drunga dirba Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos institute ir su šypsena sako, kad jau 4 metai gyvena be hepatito C, ji išgijo. Nuo kolegų savo buvusios diagnozės neslėpė, netgi priešingai – buvo aktyvi pacientė, važinėjo po Lietuvos miestus, pasakojo apie gydymą, stengėsi suburti Kauno pacientus. „Kai gavom kompensaciją ribavirino ir pegiliuoto interferono, tada daug vyko renginių. Pamenu, tuomet buvo toks požiūris – kam čia viešintis. Kai vienos konferencijos metu pasakiau, kad apie savo diagnozę sakau manikiūrą ar pedikiūrą man darančiai moteriai, visi stebėjosi, kodėl taip elgiuosi. O aš tikėjau ir tikiu, kad tas žmogus turi žinoti, nenoriu, kad jis nuo manęs užsikrėstų“, - prisimena Vida ne taip seniai egzistavusį požiūrį į hepatitą C.

Nors moteris prisipažįsta, kad stengiasi keturių metų senumo įvykius ištrinti iš atminties, nes tas laikas buvo nelengvas, tačiau visgi ji puikiai prisimena, jog per visą gydymosi laiką jai labai trūko palaikymo. Ji žino iš patirties, kad besikeičianti sergančiojo būklė, kai jis gydosi, sukelia nemažai baimės artimiesiems. „Mano artimieji manimi tikėjo, nes jie žinojo, kad esu medikė, todėl suvokiu visas gydymosi rizikas. Jie žinojo, kad jeigu jau ką darau, tai žinau, ką darau. Jie vis kartojo – tik tu išgyvenk. Gydymosi laikotarpiu artimieji padėdavo virti valgyti, pasitvarkyti namuose, kai aš jau gulėdavau paslika. Tačiau man labai trūko to moralinio, psichologinio palaikymo. Atvažiuoji į klinikas, tokių gi pačių susėdę prie gydytojos kabineto durų, kad apsitartume, paieškotume bendrų sprendimų, suteiktume vienas kitam paramą – ne. Vienas sako – „man blogiau“, kitas – „ką tu čia šneki, iš viso taip nebūna“. Nejaučiau to bendrumo jausmo“, - pamena Vida.

Ligos vertinimas

Paklausta, kaip iki diagnozės Vida vertino hepatitą C, ji greitai ir tiesiai atsako – kaip narkomanų ligą. „O kaip kitaip galima buvo vertinti, juk tada visai nebuvo informacijos. Atvažiavusi pas savo koleges Dainavos poliklinikoje, klausiau, ką jos žino apie tokią ligą, sakė, nieko nežinom. Paskui, jau 2002 m., prasidėjo seminarai, mokymai, vaistų bandymai, ėmė kurtis centrai, o iki tol nieko nebuvo, net tyrimų nebuvo galima Lietuvoje pasidaryti. Amerikos tinklalapiuose rašė, kad dauguma užsikrėtusiųjų yra narkomanai, žemesnio socialinio sluoksnio žmonės. Tik vėliau žinomi žmonės prakalbo apie savo diagnozes, sužinojau, kad Patrikas Sveizas mirė nuo šitos ligos, jam nepavyko išsigydyti, atvirai apie savo ligą pasisakė Pamela Anderson. Pradėjo žmonės kalbėti, bet jau vėliau, o pradžioje mes girdėjom tik tai, kad tai asocialių žmonių liga. Gal dėl to ir tokia mano nuostata buvo“, - svarsto Vida.

Ji stengėsi suvokti, kaip gi ji užsikrėtė hepatitu C. 1986 m. Vida dirbo Kaune medicinos seserimi. Tais metais jai teko išgyventi sunkią avariją – tarybinis kamazas užvažiavo ant automobilio, kuriuo keliavo jos šeima ir vyro draugas. Nei vyro, nei vaiko, nei šeimos draugo išgelbėti nepavyko, vienintelė Vida išliko gyva, nors už jos gyvybę teko kovoti net 5 metus, jai buvo atliktos 9 operacijos, moteris sako, kad ją surinko iš gabalėlių.

„Po to, kai įvyko ta baisioji avarija, operacijoms prireikė labai daug kraujo, man pusę metų lašindavo eritrocitų masę, mama ir tėtis siūlė savo, sakė, kreipsis į draugus, bet jiems buvo pasakyta, kad tokio kraujo kiekio, kiek man reikia, jie negalės aprūpinti, todėl kraujas buvo imamas iš visur. Po to gydytojas, kuris mane operuodavo, man pasakė – mes ėmėm iš visur kraują, net iš Alytaus kolonijos. Galbūt tada ir įnešė hepatitą C... Nieko negaliu kaltinti, medikai gelbėjo man gyvybę ir, galų gale, niekas apie tokio viruso egzistavimą nežinojo iki 1990 m.“, - pasakoja Vida.

Nepatikėjo diagnoze

Hepatito C diagnozę Vida išgirdo iš čekų gydytojo. Ji tuo metu su antru vyru, dirbusiu Laisvosios Europos radijuje, gyveno Čekijoje. „Aš vis jaučiau stiprų galvos skausmą, pykinimą, silpnumą, nors ilgai sau vis sau sakydavau – aš gi po labai sunkios traumos ir kiti man sakydavo, ko tu nori, juk tiek operacijų. Begalės narkozių, vidutinio sunkumo galvos trauma, dėl kurios 3 savaičių po avarijos visai neprisimenu – įvertinus viską, galima buvo pateisinti visus mano skundus. Todėl gerdavau nuskausminamuosius, kartais man palašindavo lašelines – taip atsistatydavau. Tačiau vieną dieną nusprendžiau, kad noriu kokių sprendimų, todėl nusprendžiau pasikalbėti apie savo simptomus su radijo darbuotojų šeimoms paskirtu gydytoju. Suvardijau jam savo simptomus, papasakojau apie avariją ir visas pasekmes (po gausybės operacijų, krūvos antibiotikų, išsivystė osteomiolitas, grėsė kojos amputacija), o jis man sako – tu sergi hepatitu C. Na dar gražiausia, ką - aš kokia degradavusi narkomanė, kaip gali gydytojas taip be niekur nieko mesti tokią diagnozę?“ – dabar šypsosi prisiminusi tuometinę savo reakciją. – „Pamatęs, kad aš įsižeidžiau, jis paskyrė tyrimus. Pirmas tyrimas rodė, kad turiu hepatitą C, antras rodė, kad neturiu. Tada jis nusiuntė mane į Biochemijos institutą Prahoje. Ten jie padarė nuoseklesnį ištyrimą ir rado. Šalia namų esančioje klinikoje turėjau konsultuotis dėl gydymo skyrimo. Aš pasakiau – važiuoju į Lietuvą.“

Jeigu užsikrėtimas įvyko 1989 m., stebina, kad Vida jau po 10 metų jautė kažkokius simptomus. Juk hepatitas C vadinamas tyliuoju žudiku, nes ligos eiga beveik neturi aiškiai išreikštų simptomų. Moteris sako, kad gal dėl daugybės operacijų jos organizmas jautriau reagavo į jame vykstančius pokyčius, gal dėl silpnesnės imuninės sistemos hepatito C buvimas organizme tapo „matomas“. Dabar net ir medikams sunku pasakyti, kodėl Vida ėmė jausti hepatito C simptomus.

Ryžtis gydymui

Atvykusi ieškoti pagalbos į Lietuvą, Vida atliko pakartotinus tyrimus dėl diagnozės patikslinimo. Hepatito C nustatymo tyrimus tuomet darė tik Danijoje, Lietuvoje nebuvo galimybių. Kai atėjo teigiamas atsakymas, Vida grįžo į Čekiją. „Man skyrė palaikomąjį gydymą – įvairūs preparatai kepenų funkcijai stiprinti, mažinti pykinimą, pakeičiau mitybą, kad būtų lengvesnis maistas, taip traukiau. O kai 2004 m. persikraustėm į Kauną, tada ėjau į pasitarti į Kauno klinikas. Vėl visi patikrinimai, po kurių gydytojai paliko mane stebėjimui. Pirmoji biopsija buvo nebloga, bet kai padažnėjo pykinimai, nukrisdavau ir kokias tris dienas būdavau nedarbinga, tada visi ėmėm galvoti apie gydymą“, - prisimena Vida.

Ji sako, jog prieš išvykstant iš Čekijos, toje šalyje jau buvo taikomas gydymas, kurio Lietuvoje dar nebuvo, čekų medikai jai siūlė gydytis, bet ji priešinosi. „Mano vyras Amerikos pilietis, jis ieškojo visokių kontaktų su visokiom klinikom. Mes su jomis susirašinėjom ir žmonės iš tų klinikų mums rašė – nieko nebus, turim imtis to gydymo. Turėjau 2 genotipą. Man viena moteris kategoriškai sakė – čia chemija, ji tave pražudys, nieko gero, ji pati nesigydė. Paskui aš pašnekėjau su Kauno gydytojais ir nusprendėm, kad nėra kitos išeities. Niekada nebuvau prieš gydymą, juk esu medikė, suprantu, kad kitų būdų nėra, tik tai, ką paskiria gydytojai. Aš važinėdavau į konferencijas ir girdėdavau, kad kuriama, kad kažkas bus. Girdėdavau apie kitus žmones, kad jiems prireikia kelių gydymo kursų, tuomet labai susimąstydavau – ar aš atlaikysiu“, - prisimena pašnekovė.

Ištverti gydymą

Rugsėjo viduryje Vidai pradėtas taikyti antivirusinis gydymas, po 4 mėnesių moteris garsiai ištarė – viskas, jau nebeatlaikau. Ji atėjo pas koleges, į Dainavos polikliniką ir sako – merginos, arba aš nutraukiu gydymą, arba jus ką nors sugalvokite. „Mano kolegės kas antrą dieną man statė Ringerio lašelines, po pusę litro. Man buvo visiška hipokalemija, širdis vartydavosi, ištisai viduriavau. Man simptomatikos tokios, kaip kitiems – karščiavimas, gripo požymiai – nebuvo. Mano simptomai buvo reti – visos gleivinės pasidengė opomis, plaukai slinko, lūžinėjo nagai. Ringerio lašelinė – tai kalis, magnis, natris, kalcis. Šia lašeline dažnai detoksikuoja, plauna organizmą. Todėl kas antrą dieną gulėdavau po pusvalandį. Paskutinius du mėnesius tik tų lašelinių dėka buvau gyva“, - sako Vida.

Vidos gydymo kursas tęsėsi tik pusę metų. „Pamenu paskutinius mėnesius, jeigu ne mano visų kolegių pastangos, aš tikriausiai būčiau nutraukusi. Jautiesi fiziškai ir psichiškai absoliučiai bejėgis. Nei tu savo kūno gali valdyti, nei to visko, kas su juo vyksta tvarkyti. Man išopėjo gleivinė, tirpo svoris, valgyt negalėjau – tas viskas atima bet kokį norą tęsti gydymą. Mane suprato bendradarbiai ir viršininkas, kuris leido dirbti iš namų, atvykti į darbą kelioms valandoms, sutvarkyti ir vykti namo. Bet ką daryti kitiems – nedarbingumo lapelio niekas pusmečiui neduoda“, - su užuojauta moteris atsiliepia apie kitus, gaunančius gydymą.

Ji sako, jog gydymo laikotarpį apsunkina ir tai, kad nuolat reikia pinigų palaikomajam gydymui, pavyzdžiui, lašelinėms. „Labiausiai į neviltį varė ta neaiški situacija, kai išgyveni tokias kančias ir net nežinai, ar pavyks pasveikti. Sužinodavau, kad mirė kažkas iš pažįstamų, kuris negavo gydymo ar gydėsi, tada iš viso buvo sunku. Sutikdavau prie gydytojo durų tokių moteriškių, kurios būdavo paliktos vyrų, tėvų. O man viskas gerai su artimaisiais, turiu puikų palaikymą – tada susiimdavau“, - prisimena Vida.

Norisi paklausti Vidos, dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, jeigu kažkas jos klaustų, ar gydytis, ką ji atsakytų? „Gydytis, prašyti šeimos paramos, artimųjų, draugų, bendradarbių supratimo ir gydytis. Paaiškinti visiems, kas per liga ir koks sudėtingas gydymas, prašyti supratimo – kito kelio nėra“, - sako moteris.

Iššūkiai nesibaigia

Vida sako, jog hepatitas C pakoregavo jos gyvenimo įpročius – ji domisi vaistiniais augalais, kurie teigiamai veikia kepenų veiklą, nebevartoja alkoholio. „Šitos ligos nėra, yra kitos – po avarijos išsivystė obstrukcinė plaučių liga, kuri sukelia tam tikrus gyvenimo apribojimus, daugybė operacijų duoda apie save žinoti, stengiuosi neatsisėsti į neįgalaus vežimėlį, darau mankštas, reabilitacines procedūras, mitybą žiūriu. Hepatitą C vertinu kaip gerą pamoką – apie žmonių santykius, savęs atradimą, taip pat daug sužinojau apie pačią ligą. Dabar rašoma apie naują gydymą, kuris turės mažesnį pašalinį poveikį, trumpiau reikės gerti tabletes ir pasveikimo procentas didesnis. Kiekviena liga duoda minusų ir pliusų, ypač jeigu tu su ja susidoroji. Svarbiausiai, visada turi atrasti dalykų, kurie skatina gyventi ir iš gyvenimo norėti daugiau“, - šypsosi Vida Drunga.

Tekstas parengtas informacinės kampanijos „Nugalėk hepatitą C“ organizatorių