Jaukūs namai svečioje šalyje klaipėdiečiams taip ir netapo savais(2)

Devyneri metai emigracijoje  Neringos ir Gedimino Petrošių šeimai nenumalšino namų ilgesio. Jiems nekilo minčių parduoti čia turimą būstą ir išsikelti visam į svečią šalį – Airiją, kurioje pasiliko ir savo gyvenimą jau kuria jų suaugusios dukros. Šiomis dienomis paaiškės, ar Neringa bus pakviesta dirbti slaugytoja vienoje iš uostamiesčio ligoninių. Pastaruosius devynerius metus senolius ir neįgaliuosius slaugiusi moteris labiausiai norėtų, kad po atostogų gimtinėje nebereikėtų vėl krautis lagaminų.

Reklama

Laukia atsakymų

Medicinos slaugytojos diplomą Klaipėdoje įgijusi Neringa pasakojo, jog jai tekę eiti kryžiaus kelius, kad gautų leidimą Airijoje dirbti pagal specialybę. Penkerius metus moteris rinko, siuntė reikalingas pažymas, tačiau vis prireikdavo papildomų dokumentų. Galiausiai jos buvo paprašyta pristatyti pažymą apie savo sveikatos būklę. Įvykdžiusi viską, ko buvo prašoma, dabar ji laukia palaiminimo iš Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos. Šiomis dienomis ir turi paaiškėti, ar klaipėdietei pagaliau bus leista verstis bendrosios praktikos slaugytojo praktika Airijoje.

„Tačiau aš jau nebesu tikra, ar noriu ten dirbti“, - prisipažino ji. Galiojančią licenciją turinti medikė mieliau liktų ir dirbtų savo mieste.

Pradžia nelengva

Prieš devynerius metus atvykusi į Airiją Neringa visai nemokėjo svetimos kalbos. Tačiau jai pavyko gauti darbą: vienoje šeimoje moteris ėmėsi slaugyti du neįgalius vaikus. Tuo pat metu ėmėsi ir kito darbo – dalį dienos dirbo centre, teikiančiame slaugos paslaugas senyvo amžiaus žmonėms.

„Tai įstaiga, besirūpinanti tais, kurie patys savimi nebegali pasirūpinti. Man tekdavo važiuoti pas tuos žmones į namus, juos lankyti keturis kartus per dieną. Per skirtą pusvalandį paruošiu arbatos, sutepu sumuštinį, pakeičiu sauskelnes. Reikia padėti ir į tualetą nueiti, ir nuprausti. Jeigu ligonį reikia kilnoti, atvykstame dviese“, - pasakojo Neringa. Nors tenka dirbti net du darbus, moteris nesiskundžia, jos veide – jokių pervargimo ženklų, jokio nusivylimo.

Klaipėdietė visada jautė pagarbą ir supratimą ne tik iš prižiūrimų pacientų, bet ir iš kolegų, darbdavių. Nors, kaip pati sakė, nuo pradžių dirbo menkiausiai apmokamą darbą, kuris paprastai tenka imigrantams, dėl to neteko patirti nejaukumo. Vienintelė kliūtis iš pradžių tebuvo tai, kad nemokėjo svetimos kalbos.

Tuokart teko su darbdaviais bendrauti gestų kalba. Moteris šypsosi dabar tai prisiminusi, nors tada nebuvo labai linksma.

„Išeidavau su neįgaliais vaikais pasivaikščioti į lauką, išsiverkdavau paslapčia- visko buvo. Bet judėjome į priekį“, - atvirai apie sunkiausias akimirkas kalbėjo Neringa.

Pirmaisiais mėnesiais ji vaikščiodavo su įkandimų žymėmis ant rankų, kuriomis ją „papuošdavo“ pačios prižiūrima Dauno sindromu serganti mergaitė.

Apie kyšius – nė kalbos

„Norėčiau, kad sistema, kuri puikiai veikia ten, persikeltų čia“, - savo troškimą atskleidė Neringa. „Ar čia kam nors rūpi vieniši seni žmonės? Ar juos kas aplanko, ar išverda arbatos, ar pasikalba? Tarp to, kaip gyvena senyvi ir neįgalūs žmonės Airijoje ir kaip Lietuvoje – didžiulis skirtumas. Ten žmonės sensta oriai“. Lietuvius nustebino tai, kad po sąnario keitimo operacijos pacientams į namus pristatoma visa būtinoji įranga, kad žmogui būtų lengviau judėti. Klaipėdiečiai nepatyrė ir jokių keblumų, kai  prireikė medikų pagalbos patiems.

„Užsiregistruoji pas gydytoją ir patenki be problemų. Tau atlieka visus reikiamus tyrimus, o jų atsakymus gali sužinoti tiesiog paskambinęs telefonu. Apie jokias dovanas ar kyšius net kalbos nėra. Ten liktum nesuprastas, jeigu tai pasiūlytum. Nežinau, gal tai dėl to, kad gydytojai gerai uždirba, ne taip, kaip pas mus?“ - svarstė Neringa.

Gavo geriausią gydymą

Neringos vyras Gediminas taip pat patyrė, ką reiškia rimtai susirgti čia, Lietuvoje, ir ten, svetimoje šalyje, kuri kone dešimtmetį šeimai atstojo namus.

Prieš porą metų vairuotoju dirbantis vyras pajuto skausmus keliuose. Sąnariai ėmė tinti. Gediminas susiskambino su draugais Klaipėdoje ir pasitaręs nusprendė grįžti ir nueiti pas gydytoją. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje jam buvo atlikta operacija, iš sąnario ištraukti susikaupę skysčiai.

Po kurio laiko ėmė tinti ir kitas sąnarys. Vyras vėl grįžo, šįkart antrajai operacijai. Tačiau tai padėjo neilgam. Galiausiai Gediminas pateko pas Klaipėdos reumatologus, ir šie diagnozavo vieną iš artrito formų – ankilozinį spondiloartritą, vadinamąją Bechterevo ligą. Tačiau nieko gero medikai pažadėti negalėjo, tik tradicinį gydymą priešuždegiminiais vaistais. Gauti nemokamo gydymo naujosios kartos biologiniais vaistais klaipėdietis negalėjo, nes šiuos vaistus valstybė kompensuoja labai mažai daliai sergančiųjų.

Airijoje vairuotoju jau šešerius metus dirbusiam Gediminui neliko nieko kito, kaip kreiptis pagalbos į vietos medikus. Šie, įvertinę vyro būklę, paskyrė naujausią biologinį vaistą. Juo Gediminas gydosi jau dvejus metus ir jaučiasi gerai. Į Lietuvą grįžti gyventi apsisprendęs suaugusių dukrų tėvas puikiai supranta, kad rizikuoja prarasti brangų, bet labai efektyvų ir jam būtiną gydymą. Tačiau namų ilgesys – stipresnis.

Ėmėsi verslo

Prieš tris mėnesius sutuoktiniai įgyvendino seną troškimą – Airijoje atidarė parduotuvę, kurioje  - viskas, ko reikia naminiams augintiniams, taip pat ir šunų kirpyklą. Šeimos verslą Petrošiai patikėjo dukroms. Šios grįžti gyventi į Lietuvą jau nebeplanuoja.

„Joms nepatinka tai, kad čia jų bendraamžiai labai sumaterialėję, jiems svarbu pasipuikuoti tuo, ką turi, o tenai visi lygūs, niekas žmonių neskirsto pagal statusą ar turtą, daugiau pagarbos vienas kitam“, -  atžalų tėvams išsakytus argumentus dėstė Neringa.

Klaipėdiečius nustebino vaizdas Kauno oro uoste, kur  mergina su gitara rankose bando sugėdinti tautiečius, kurie neva išvyksta į tremtį ir išveža ten klykiančius vaikus. Visiems išvykstantiems ji dovanoja po saują Lietuvos žemės, supilstytą į mažus maišelius.

„Man norėjosi jai pasakyti, kad ne toje vietoje įsikūrė. Jai reikėtų visa tai kalbėti prie Seimo. Vaikai verkia, kai juos atgal į Lietuvą veža, ne atvirkščiai“, - „Vakarų Lietuvos medicinai“ tikino Gediminas ir Neringa Petrošiai.