Jei norite prisirinkti vaistažolių, rinkite ten, kur negirdėti šuns lojimo

Nors užsidirbti iš vaistažolių rinkimo sunku, Lietuvoje ši tradicija dar gyvuoja, LRT RADIJUI sako vaistininkas Virgilijus Skirkevičius. Anot jo, pragyventi iš to nepavyksta dėl dviejų priežasčių: parduoti surinktų vaistažolių fabrikams žolininkai negali dėl per mažo kiekio, o savo reikmėms žoles žmonės vis dar susirenka patys. Planuojantiems būtent tai ir daryti vaistininkas primena seną lietuvių pasakymą – vaistažoles reikia rinkti ten, kur negirdėti šuns lojimo.

Reklama

Daugiau vaistažolių už lenkus ir lietuvius Europoje niekas nesuvartoja

Anot Švenčionių vaistažolių fabriko direktoriaus Elmanto Pocevičiaus, lietuviai labai mėgsta vaistažolinius augalus – pagal jų suvartojimą esame vieni iš lyderių Europoje. Panašiai tiek, kiek lietuviai, suvartoja tik lenkai.

„Kaimynai latviai vaistažolinių augalų suvartoja apie 50 proc. mažiau. Tiek vaistažolių, kiek lietuviai ir lenkai, Europoje niekas tiek daug nesuvartoja. Ar mūsų vartojami augalai visi lietuviški? Tikrai ne. Lietuva nesurenka ir neužsiaugina tiek vaistažolinių augalų, kiek jų suvartoja“, – atkreipia dėmesį E. Pocevičius.

Jo nuomone, Lietuva galėtų tai padaryti. Pavyzdžiui, kaimyninė Lenkija ne tik vaistažolėmis apsirūpina pati, bet yra ir didžiausia šių augalų eksportuotoja žemyne: „Pagrindinė Europos vaistinių augalų tiekėja šiandien yra Lenkija, kuri labai palaiko vaistinių augalų kultivavimą ir auginimą, apsirūpina ne tik pati, bet ir aprūpina didžiąsias Europos šalis, kuriose tai populiaru.“

E. Pocevičiaus teigimu, nuo Lenkijos šiuo klausimu atsiliekame dėl ūkininkavimo ir vaistažolių rinkimo tradicijų – mūsų šalyje vaistažoles renkančių žmonių vis mažėja. Nors vyresni augalų rinkėjai, tvirtina pašnekovas, šią tradiciją tęsia, jaunesni žmonės vis dėlto tuo nesusidomi.

„Didžiausia priežastis – Lietuvos ūkininkai neaugina vaistažolių pramoniniu būdu, didžiuliais kiekiais arba tai daro labai mažai, skirtingai negu Lenkija“, – apibendrina E. Pocevičius.

Jis neigia, kad Lietuvoje vaistažolės ūkininkų nedomina dėl mažų supirkimo kainų. Anot specialisto, šiuo metu kainos suvienodėjusios, nes kitaip prekės būtų eksportuojamas į daugiau mokančias valstybes.

„Turbūt yra kitų priežasčių: ūkininkų palaikymas, sąlygų sudarymas, palankesnė politika šiuo klausimu. Kainos Europoje dabar visur yra vienodos“, – tikina E. Pocevičius.

Italams būdinga veikla Lietuvoje neprigytų

Vaistininkas V. Skirkevičius nesutinka, kad vaistažolių rinkimo tradicijos Lietuvoje menksta. Jo nuomone, tradicija egzistuoja, tiesiog rinkėjams sunku iš to užsidirbti. „Žolininkai nori išlaikyti tą tradiciją, renka vaistažoles. Pas mus ši tradicija ateina per moteris. Mūsų mamos paprastai yra kone žolininkės. Jos visą laiką turi savo vaistinėles, pačios renka liepžiedžius, gysločius, serbentų lapus, erškėčius“, – sako V. Skirkevičius.

Jo pastebėjimu, šalyje yra bendruomenių, bandančių pragyventi vien tik iš vaistažolių rinkimo, jų džiovinimo ir pardavimo, tačiau dažnai tai itin sudėtinga.

„Ko gero, tai lemia mažos supirkimo kainos. [...] Sakyčiau, kad to kaltė abipusė. Gal vaistažolių fabrikams reikalingi didesni kiekiai. Viena ar kita bendruomenė negali surinkti tokių kiekių. Tie žmonės surenka nedidelius kiekius, bet gal kokybiškos žaliavos, todėl nori uždirbti daugiau. Tai tokia abipusė problema. Atrodo, buvo bandymų suvienyti žolininkus, kurie renka ar augina vaistažoles, bet dėl įvairių interesų turbūt tai nepavyko“, – teigia V. Skirkevičius.

Jo nuomone, žolininkystės verslas Lietuvoje sunkiai plėtojamas ir dėl tradicijos vaistažoles rinkti patiems. „Daugelis žmonių juk jų nepirks. Kartais juokauju – kas, jei nueičiau į turgų pririnkęs kiaulpienių lapų. Pavyzdžiui, Italijoje labai populiaru pardavinėti turguose tokias žoles. Kaip atrodyčiau, pardavinėdamas kiaulpienės lapus? Daugelis žmonių pasižiūrėtų ir pasakytų – ar aš kvailas, nueisiu ir prisirinksiu pats“, – tikina V. Skirkevičius.

Norintiems prisirinkti vaistažolių reikėtų nedelsti

V. Skirkevičius tvirtina – norintiems prisirinkti vaistažolių liepa yra pats puikiausias metas: „Jeigu žiūrėtume pagal laikotarpį, dabar yra didysis vaistažolių turgus. Kiekviena diena maitina žolininkus arba net tuos žmonės, kurie nėra žolininkai, bet dėl savo sveikatos ar šeimai surenka vaistažoles. Dabar pats geriausias laikas rinkti augalus, nes neseniai praėjo Joninės.“

Anot vaistininko, Joninės žymi gamtos brandą – daug augalų jau praskleidė žiedus ar net brandina vaisius, kuriuos galima rinkti.

„Galima rinkti aviečių, serbentų lapus, daryti priešuždegiminius mišinius. Dabar yra pats geriausias laikas. Įdomi detalė – Rytų kultūroje sakoma – augalai, kurie renkami ten, kur žemė paveikta norago (vadinasi, išdirbta žemė), yra piktžolės. Jie traktuoja, kad reikėtų ieškoti laukinių augalų, nes jie yra vertingesni, geresni, jų veikimas stipresnis ir t. t.“, – atkreipia dėmesį V. Skirkevičius.

Jis priduria – lietuviai turi ir kitokį posakį, tačiau jis šiais laikais sunkiau pritaikomas: „Pas lietuvius yra pasakymas, kad augalus reikia rinkti ten, kur nesigirdi šuns lojimo. Tokių vietų, atrodo, nėra daug, nes vis tiek kur koks šuo suloja, bet galime pasidžiaugti, kad tokių gerų vietų vis dar turime.“

Vaistininkas pataria nerinkti vaistažolių ir šalia ūkininkų laukų. Nors šie laukai gali būti toliau nuo kelio, ūkininkai, siekdami gauti didesnės naudos iš auginamų kultūrų, jas purškia nuo piktžolių. Dėl to gali nukentėti ir vaistažolės.