Juozas Dapšauskas. Kaip gelbėsime žmones ir valstybę nuo svaigalų epidemijos?

Daugybę metų tokių tragedijų dėl alkoholio vartojimo, kaip Skuodo, Kelmės, Kėdainių bei  kituose rajonuose, buvo daugybė, tai rodo elementari statistika, tačiau nebuvo į tai atkreipiamas tinkamas dėmesys. Dabar kiek didesnis krūptelėjimas dėl daugybę metų besitęsiančios tragiškos tikrovės, tačiau kaip spręsti problemą – požiūriai vėl išsiskiria. Alkoholio pramonė ir kai kurie pagal jų dūdelę šokantys politikai sako, kad jokiu būdu neišspręsim draudimais, verslo ribojimais, reikia šviesti, kelti alkoholio vartojimo kultūrą, kai kas siūlo griebtis pasekmių šalinimo - priverstinio gydymo. Pasaulinio lygio mokslininkai nurodo būtent alkoholio kontrolės piemones – prevenciją.

Galėčiau pirmiausia dėl intrigos pasakyti: aš už problemos išsprendimą švietimu. Tikriausiai patrynė rankomis alkoholio pramonės atstovai kartu su liberalais – taip mes ir sakome. Tačiau yra akivaizdu, kad problema taip išspręsta nebus, nes pinigų tiek, kiek reikia norint šias problemas išspręsti švietimu, tikrai nebus, valdžia neskirs! Todėl alkoholio pramonė ir pasisako tik už „švietimą“!

Draudimų ir reguliavimų priešininkai pareiškia, kad įkurtas Valstybinis sveikatos stiprinimo fondas, kuris ir užsiims švietimo finansavimu, tad naujų draudimų, ribojimų tikrai nebereikia. Šiais metais šis fondas valdys beveik 1 milijoną 300 tūkstančių eurų. Skaičiuojama, kad svaigalų reklamai alkoholio pramonė išleidžia dešimtis mln. eurų per metus (tikslių skaičiavimų nėra, pateikiami skirtingi duomenys, bet tikrai ne vienas kitas milijonas). Reikia turėti mintyje ne tik tiesioginius mokėjimus už reklamą, bet ir mokėjimus viešųjų ryšių agentūroms, susitarimams su žiniasklaidos priemonėmis „tarp eilučių“ , po kurių , kaip prof. Aurelijus Veryga pasakė, „valatkininkai“ labai skrupulingai atidirbinėja formuodami viešąją nuomonę.

Logiška, norint, kad padėtis vien alkoholizmo srityje bent jau neblogėtų, reikia skirti pirmiausia kiek išleidžiama vartojimo skatinimo reklamai, tiek ir antireklamai, sveikatingumo, blaivybės puoselėjimui. To  negana, reikia žymiai daugiau, norint, kad padėtis bent šiek tiek gerėtų, o ne tiesiog toliau būtų tragiškai prasta.

Dar viena problema: ar tie pinigai bus panaudoti efektyviai, kad pinigų skirstymo Fondo taryboje vien valdžios atstovai, du yra iš nevyriausybinių organizacijų, tačiau ir jie iš gydymo, o ne prevencijos srities. Tad tikėtis, kad bus finansuojama tikrai efektyvi prevencija, o ne imitacijos ir pasekmių šalinimas - tikrai kelia rimtų abejonių. O kūrybingo švietimo, užimtumo, teigiamų pavyzdžių būtinai reikia ir jis, be abejo, privalo būti šalia draudimo priemonių, kad draudimo priemonės taip pat visuomenės būtų teigiamai priimamos.

Tada ir einame prie mokslininkų išvadų: nuosekli svaigalų kontrolė (sistemingi draudimai, kainos kėlimas) yra efektyviausia ir valstybei mažiausiai kainuojanti priemonė ir daug greičiau parodanti teigiamus rezultatus nei švietimas. Kai kuriais momentais net atnešanti dvigubą naudą: ženkliau pakėlus akcizą, biudžetas gauna akivaizdžiai daugiau pinigų, bet svarbiausia, tai yra viena iš alkoholio suvartojimo mažinimo priemonių dėl padidėjusios kainos.

Kitas masiškai formuojamas mitas: „Žmonės geria, nes neturi darbo, vyrauja neviltis“. O gal priešingai: žmonės neturi darbo, yra neviltis, kad tiek daug pinigų išleidžia alkoholiui, rūkalams, beverčiam šlamštmaisčiui, bereikalingiems įpirštiems daiktams, o kitoms būtinoms savišvietos ir savikūros reikmėms jų nebelieka? Čia taip pat dirba alkoholio pramonės viešieji ryšiai: išspręskit užimtumo, „nevilties“ problemą ir žmonės nebenusigers. O kur yra ta riba, kada jau žmogus gali jaustis, kad jis pajėgus būti nenusivylęs, jau uždirbantis pakankamai ir patenkinantis visus reklamos kuriamus įvaizdžius? Niekada, jei nepakeis savo požiūrio iš esmės. Tad alkoholio pramonės kurpiamiems viešiesiems ryšiams ir reikia nurodyti šalutines alkoholizmo priežastis, kurios nėra lengvai išsprendžiamos. Tokių ne pagrindinių priežasčių akcentavimas viešojoje erdvėje ir politikams yra tam, kad tik neribotų alkoholio verslų, nes neva jie nėra degradavimo priežastis, jie tik viena iš nekaltų pasekmių.

Šia proga galiu prisiminti ir vienos australės lietuvės, kuri grįžo į Plungės rajone esančią tėviškę ir ėmėsi ūkininkavimo ir kuriai reikėjo daug darbo jėgos, pavyzdį. Ji, kaip ir daugelis darbdavių, susidūrė su problema, kad nėra kam dirbti dėl alkoholio vartojimo, o tie, kurie ir dirba, gavę algą, kuriam laikui nutraukia darbus, kol prageria pinigus, ir grįžta dirbti, kai jau pritrūksta gėrimui pinigų.

Dar kitas mitas: problemų su alkoholiu turi tik „kažkokie“, tokie jau gimę, tam tikri prasčiokai, neišsilavinę ir panašiai.  Iš tikrųjų alkoholizmo problemos ir jo vartojimo pasekmės paliečia įvairiausių socialinių sluoksnių žmones. „Kultūringas“ alkoholikas Vytautas Šapranauskas - kiek tokių, kurie sugeba slėptis, ir kartais „išsiplauna save“, bet po kurio laiko vėl grįžta prie „tauriųjų gėrimų“ savaitinių, mėnesių nusigėrimų ciklo?

Dar vienas „argumentas“, kurį ne kartą išsako politikai: jei mažės alkoholio vartojimas, augs kitų narkotikų paklausa. Anot jų, žmogus neva negali be svaiginimosi psichotropinėmis medžiagomis gyventi. Iškrypėlis, nenormalus negali, o psichiškai ir dvasiškai sveikas (arba sveikstantis) žmogus sugeba surasti natūralius laimės šaltinius, užsiėmimo būdus, gyvenimo prasmę ir tikslą be dirbtinių svaigalų.

Na ir jau nuvalkiotas „argumentas“: jei bus ribojamas legalus, augs nelegali produkcija, kurios ir dabar neva yra apie 30 proc., anot vienos iš alkoholio pramonės finansuojamos lobistinės organizacijos - Laisvosios rinkos instituto. Nešališkos studijos šioje srityje teigia, kad net imant kraštutines ribas, neapskaitytas (nelegali, namų gamybos, naudojami ne pagal paskirtį chemikalai ir leistinai įvežta iš kitų šalių) alkoholis Lietuvoje tesudaro nuo 6 iki 16 proc. O ir jis gali mažėti, jei dar profesionaliau dirbs tam tikros institucijos.

Pabaigoje. Alkoholio pramonė suranda ir „prof.“ vardelį turinčių žmonių,  kad jie „lobintų“, „šviestų“ politikus ir visuomenę, neva draudimai nepadės. Kalbu apie buvusį Seimo narį Gediminą Navaitį , pastoviai balsuodavusį už alkoholio pramonei naudingus įstatymus, kai buvo Seimo nariu, o dabar į Seimą atsliūkinantį pasisakyti prieš kontrolės priemones, nes, kaip pats viešai pasakė: „vykdome vieną bendrą projektą“. Vykdant projektą kartu su alkoholio pramone palaidojami visi objektyvumo, moksliniai argumentai, o siekiama užsakovui naudingo rezultato.

Tačiau neabejoju, kad laikui bėgant žmonės tikrai bus vis labiau apsišvietę ir jų nebeveiks tie alkoholio pramonės  viešųjų ryšių kuriami mitai. Tada alkoholio pramonei ir tokiems tragiškiems alkoholio vartojimo mastams ateis galas.