Juozas Dapšauskas: „Sveika gyvensena suteikia malonumų visumą“

Visuomenė vis labiau domisi sveika, blaivia gyvensena, žmonės tampa sąmoningesni. Formuojasi kritinė masė, kuri ne tik laukia esminių permainų Lietuvoje iš kitų, bet pirmiausia pradeda nuo savęs. Pokalbis su Sveikatingumo metų ir Sveikatos bangos dešimtmečio sąjūdžio iniciatoriumi, Lietuvos sveikuolių sąjungos valdybos ir Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos nariu, publicistu Juozu Dapšausku.

Kada ir kodėl pradėjote domėtis sveiku gyvenimo būdu?

Sveika gyvensena pradėjau domėtis būdamas maždaug 14 metų. Tuomet sudalyvavau piligriminiame žygyje pėsčiomis iš Vilniaus į Žemaičių Kalvariją, ieškojau kitokio gyvenimo. Paskui – kitas žygis pėstute aplink Lietuvą. Galiu sakyti, kad esu Lietuvą perėjęs pėstute. Prieš 20 metų baigiau sveikatos mokyklą, nuo tada su Lietuvos sveikuolių sąjunga nuolat bendradarbiauju. Nesirgau jokia sunkia liga, kuri būtų paskatinusi imtis sveikos gyvensenos. Sąmoningas domėjimasis mokslinėmis studijomis, konkrečiomis kitų žmonių sveikatingumo patirtimis paragino pačiam šiuos principus taikyti sau bei paraginti kitus gyventi vis sveikiau.

Ką patartumėte norinčiajam pradėti sveikai gyventi?

Aš visada sakau – pradėkite palaipsniui, bet nuosekliai. Buhalteriniais terminais kalbant: sveikata yra ne trumpalaikis, o ilgalaikis turtas, tad norint jį sukaupti, reikia laiko. Daug kas nori pradėti nuo rytojaus ir vienu mostu pasiekti stulbinančių rezultatų, tačiau baigiasi tuo, kad tik trypčiojama vietoje.

Dar vienas praktinis patarimas: nepradėti nuo pačių sunkiausių dalykų. Pradėkite, pavyzdžiui, nuo tokių produktų, prie kurių nesate prisirišę, atsisakymo galbūt juos net ne itin mėgstate, bet vartojate vien iš inercijos. Užsibrėžus ne vienos dienos kelią, o dešimtmečio, pamatysite, kad apsivalius organizmui, nebevartojant kai kurių nesveikų produktų, kurių buvo visai nesunku atsisakyti, po kurio laiko atsisakysite ar ženkliai sumažinsite ir tų, be kurių kažkada, atrodė, negalite gyventi. Nes jei sveika gyvensena įsivaizduojama kaip atsisakymas to, kas teikia malonumą, žmogus visai nieko nebedaro, jam atrodo, kad tai neįmanoma, kad reikia labai daug valios pastangų. O kai pradedama nuo lengvesnių žingsnių – sveikatingumas tampa maloniu užsiėmimu.

Vaikščiojimas pėstute, važiavimas dviračiu, plaukiojimas vasaros metu atviruose vandens telkiniuose. Pats gyvendamas mieste kiek įmanoma dažniau važinėju dviračiu arba einu pėstute. Ir kitiems patarčiau pradėti nuo elementaraus fizinio aktyvumo. O visko pradžių pradžia yra dvasinė, psichinė sveikata. Dėl geros nuotaikos ir tam tikro iššūkio  kartais išsimaudau ir lediniame vandenyje, bet to tikrai nesureikšminu.

O kaip sekasi sveikatingumo principus diegti savo vaikams?

Man šiuo klausimu itin padėjo gydytojo akušerio ginekologo Romualdo Šemetos kursuose įgytos žinios – praktikuoti kūdikių nardymą, dinamines mankštas. Neabejoju, kad būtent šios priemonės, be abejo, įskaitant ilgą maitinimą mamos pienu, davė puikių rezultatų: mano trimečiui sūnui dar nė karto nereikėjo vartoti antibiotikų. Tačiau žmonės nepaliovė kalbėti – kai pradės eiti į darželį, tada tai pamatysit, kaip pradės sirgti. Girdėdamas kalbas, kad kartais darželį telanko vos ketvirtadalis grupės, nes kiti serga, galvodavau: ar tai yra normalu? Ėmėme ieškoti ir semtis patirties iš kitų šalių – kaip jos sprendžia ikimokyklinio amžiaus vaikų sergamumo, sveikatingumo klausimus. Skandinavijos ir kitose šalyse praktikuojami vadinamieji gamtos, miško ar lauko darželiai, kurių tikslas – kad vaikai kuo daugiau laiko praleistų gamtoje, judėtų, žaistų gryname ore. Palaikiau žmonos Ievos idėją su kolege Milda Jankauskiene įkurti tokį gamtos darželį Vilniuje, Pavilnių regioniniame parke, kurį lanko ir mano sūnus. Dabar jame per 20 vaikų. Grynas oras, judėjimas padeda tiek fiziškai, tiek psichiškai darniai vystytis, nes buvimas lauke bet kokiu oru naudingas ne tik fizinei sveikatai, bet ir dvasinei. Kai vaikai uždaryti mažoje erdvėje, jie labai dirglūs, susidaro sąlygos pasigauti visokiausius užkratus, o lauke jie išsisklaido. Be abejo, stengiamės, kad tiek darželyje, tiek namuose vaikas valgytų sveiką maistą, nes nuo jo labai priklauso sveikatos būklė.

Sveikatos sistema privalo būti nuosekli – pradedant nėštumu, darželiais, mokykla, ruošimu šeimai, baigiant kokybiška ir sveika senatve. O tokios sistemos Lietuvoje nėra, tad belieka kiekvienam asmeniškai tą sistemą susikurti.

Jau praėjo 25-eri Nepriklausomos Lietuvos metai, tai kodėl ta sistema vis dar nesukurta?

Nes šalį valdo priklausomybių pramonė, iš kitos pusės – farmacijos ir brangaus gydymo verslai. Kažkokių vilčių buvo suteikęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, bet jis nuvylė labiau nei tie, kurie visiškai nesuvokia sveikatingumo svarbos. V. Andriukaitis tikrai suprato, ką reikia daryti, bet buvo bejėgis ir visiškai nieko šioje srityje nenuveikė, galiausiai gavo europinę kėdę ir išvyko paskui gerą algą. Palikęs tik iniciatyvas imtis baudžiamųjų priemonių prieš tėvus, kurie kitokiais būdais nei skiepai rūpinasi vaikų sveikata. Po jo atėjo rūkanti socialdemokratų ministrė. Tad kalbėti apie sveikatingumo programos, sistemos sukūrimą kol kas nėra jokių šansų. Reikia pabrėžti, kad kalbėdami apie permainas, mes pasisakome ne prieš medikus, medicinos ar farmacijos mokslą, bet prieš tą politinį klaną, kuris palaiko ydingą sistemą – visą dėmesį ir pinigus skirti tik labai brangiam gydymui, o juk galima tas problemas spręsti pigiau ir efektyviau – sveika gyvensena bei natūralia medicina, neturinčiomis neigiamo šaltinio poveikio – pirtys, masažai, gydymas maistu, dietomis, judesiu ir pan. Čia ne tik vieno ministro darbas, aukščiausios valstybės institucijos – nuo Prezidento, Seimo, Vyriausybės iki savivaldybių – visi turi išsikelti prioritetą: pasitelkiant švietimo, kultūros kėlimo, ekonominio skatinimo, priklausomybių kontrolės priemones sukurti sveiką visuomenę, susidedančią iš sveikų, darnių žmonių.