Jurga Žiugždienė. Karalius Fišeris ir Karalius Žvejys(1)

Rugpjūčio 11-ąją (savo noru?) iš gyvenimo pasitraukė garsus JAV aktorius Robinas Williamsas. Daugeliui jo gerbėjų tai buvo netikėtas smūgis. Nors nebuvo didelė paslaptis, kad jis ne vieną dešimtmetį grūmėsi su priklausomybėmis bei kentė depresiją, tačiau aktoriaus įkūnyti personažai labiausiai jį išgarsinusiuose filmuose spinduliavo meile, viltimi ir tikėjimu. Nors R. Williamso vaidmenys buvo ganėtinai skirtingi, tačiau juos siejo šios trys dorybės, kurių šaltinis, rodės, buvo ne anie herojai, bet paties aktoriaus asmenybė, širdis. Deja, pasirodo, toje širdyje glūdėjo didžiulė neviltis, nes tik jos apimtas žmogus ryžtasi sau atimti gyvybę.

Gralis bankrutuojančiame videonuomos punkte

Robinas Williamsas buvo vienas iš nedaugelio mano mėgstamų aktorių. Apskritai nesu linkusi jais žavėtis, tačiau mėgau beveik visus filmus, kuriuose vaidino jis. Ypač tuos, kurie vadinami „terapiniais“, gydančiais sielą. O labiausiai – „Karalių žvejį“ („The Fisher King“), kurį kažkodėl žino nedaugelis (bent jau mano aplinkoje), o kažkoks beraštis vertėjas filmo pavadinimą į lietuvių kalbą buvo išvertęs „Karalius Fišeris“.

Beje, dėl pastarojo filmo patyriau įdomų nutikimą. Pirmą kartą dalį jo pamačiau per Lietuvos televiziją. Nežinau, kuo jis tada mane užbūrė, bet ėmiau aistringai bandyti jį surasti, kaip filmo veikėjai ieškojo ir siekė šventojo Gralio. Tada dar filmų internetu nežiūrėdavau, o juos skolindavausi iš videonuomos punktų. (Beje, šiame filme nemažai veiksmo vyksta būtent tokioje įstaigoje). Deja, filmo man niekaip nepavykdavo gauti. Tačiau kartą, kai buvau praradusi viltį ir todėl beveik jį užmiršusi, bankrutavo videonuomos punktas mano gimtame miestelyje. Paskutiniais savo gyvavimo mėnesiais jis užsiėmė keistu „monkės bizniu“. Jeigu nuomodavaisi vaizdo kasetę, ji kainuodavo 4 litus, o jei pirkdavai – tik tris. Nors vaizdo kasečių grotuvai jau baigė savo egzistavimo erą, saviškio dar neketinau atsikratyti. Taigi susidomėjau nuomos punkto pasiūlymu. Benaršydama tarp vaizdo kasečių nutrintais dėklais kaip tikrų tikriausią stebuklą aptikau „Karalių žvejį“. Iš karto supratau, kad tai būtent tas filmas, nors videokasetės viršelį bjaurojo gėdingas vertimas – „Karalius Fišeris“.

Galbūt ir dėl nepaprastos jo įgijimo istorijos „Karalius žvejys“ tapo vienu mano gyvenimo filmų. Nors ir su banaloka pabaiga, jis kalbėjo apie grįžimą į save ir apie tikrąją bendrystę. Jame pynėsi realybė ir ligonio vizijos, valkatų gyvenimas ir legenda apie šventąjį Gralį. Jame buvo ir pokštų, ir tragedijų. Prasidedantis ganėtinai nuobodžiai, jis tampa vis turtingesnis ir netikėtesnis, sudarytas iš keleto sluoksnių, tai neriantis į gelmę, tai vėl užplaukiantis ant seklumos, bet galiausiai apvalantis ir nuskaidrinantis.

Vis dėlto sunku suprasti, kaip žmogus, vaidinęs tokiame filme ir filmuose, gali pasitraukti iš gyvenimo. Nejau terapiniai filmai „negydo“ pačių aktorių?

Tikri kapitonai nepalieka savo laivų

Kita vertus, savižudybės elementas išnyra ne viename filme, kuriame vaidino talentingasis tragikomikas Robinas Williamsas. Ja baigiasi „Mirusiųjų poetų draugija“ („Dead Poets Society“) – nusižudo charizmatiškojo mokytojo, kurį suvaidino R. Williamsas, mokinys. Filme „Karalius Žvejys“ sau gyvybę atimti bando degraduojantis buvęs populiarus didžėjus (vaid. Jeffas Bridgesas). Juostoje „Kur nuneša sapnai“ („What Dreams May Come“) Anapilin pasitraukia pagrindinio veikėjo žmona. Filmo „Lopas Adamsas“ („Pach Adams“) pagrindinis herojus, kurį įkūnijo R. Williamsas, sau galą bando pasidaryti pats.

Tačiau minėtuose filmuose bandantys pakelti prieš save ranką paprastai išgelbstimi, ir tai jiems tampa tarsi tramplinu į visiškai naujos kokybės būtį. O filmuose, kuriuose vis dėlto ši tragedija įvyksta, ji perkeičia greta esančius ir šie vis dėlto nugali neviltį.

Štai „Lopo Adamso“ pagrindinis veikėjas – išgelbėtas savižudis, vėl grąžintas į gyvenimą, nusprendžia jį gyventi visiškai kitaip – tapti gydytoju ir padėti žmonėms. Tačiau ne paprastu gydytoju, o gydytoju pokštininku, kurio tikslas – sugriauti arogantiško gydytojo-dievo įvaizdį ir į ligonines, kupinas skausmo, nerimo ir baimės, atnešti džiaugsmą ir juoką.

Gi „Karaliuje Žvejyje“ savižudį didžėjų išgelbėjęs R. Williamso suvaidintas pamišusiu valkata Periu tapęs profesorius išgelbsti ne tik jo gyvybę, tačiau ir gyvenimą, pripildydamas jį naujos prasmės. Negana to, vėliau ir pats didžėjus, tapęs Perio draugu ir vykdydamas keistą jo troškimą – išvogdamas „Gralį“ (kuris iš tiesų tik taurė už sporto pasiekimus), pats to nežinodamas sutrukdo dar vienai savižudybei.

Fantazijoje „Kur nuneša sapnai“ žuvus pagrindiniam veikėjui gydytojui, apimta depresijos nusižudo jo žmona. Gydytojas, nors patekęs į dangų, kaip Orfėjas leidžiasi ieškoti savo pragarui pasmerktos žmonos sielos. Nors galėdamas amžinai gyventi Rojuje, jis iš meilės jai, kad galėtų būti šalia, pasirenka Pragarą, taip savo meile ir auka nugalėdamas mirtį ir galiausiai išvaduodamas mylimąją iš amžinosios mirties.

Viename žymiausių ir geriausių aktoriaus filmų „Mirusiųjų poetų draugija“ nepaisant tragiškos jo kulminacijos – mokinio savižudybės, paskutinė scena, kai visi klasės mokiniai vienas po kito užlipa ant suolų ir deklamuodami eiles „O, kapitone“ išreiškia pagarbą mylimam, bet mokyklos vadovybės nesuprastam bei pasmerktam mokytojui, kelia katarsio šiurpuliukus ir žiūrovą taip pat tarsi pakylėja ant jo tapsmo žmogumi mokyklos suolo.

Ak, kaip maga ir man atiduoti tą paskutinę pagarbą „kapitonui“. Vis dėlto nesiryžtu, nes realiame gyvenime, nepaisant visų pasiteisinimų ir pateisinimų, jis pirmasis pabėgo iš skęstančio laivo, palikęs savo įgulą ir keleivius.

„Lopas“ Adamsas prieš „Lopą Adamsą“

Norisi ilgėliau apsistoti ties filmu „Lopas Adamsas“, kuris buvo sukurtas apie realiai egzistuojantį ir dar šiandien gyvą bei veiklų asmenį daktarą Hunterį Doherty „Lopą“ („Pach“) Adamsą – 69-erių JAV gydytoją, visuomenės aktyvistą, klouną ir publikacijų autorių.

H. D. Adamso vaikystė buvo sunki. Šešiolikos jis neteko tėvo. Mokykloje buvo žiaurių patyčių objektas, dėl to per vienus metus net tris kartus bandė nusižudyti. Išgelbėtas po trečiojo bandymo jis staiga tarė sau: „Kvaily, nesižudyk. Verčiau daryk revoliuciją, meilės revoliuciją“.

Kaip pats teigia viename savo interviu, nuo to laiko jis nusprendė nebesijausti nelaimingas, bet rūpintis kitais žmonėmis ir, pasak jo, ši nuostata ir jausena nepakito lig šiol.

H. D. Adamsas buvo įsitikinęs, jog esama glaudaus ryšio tarp aplinkos ir geros savijautos, kad atskiro asmens sveikata negali būti atskirta nuo jo šeimos, bendruomenės ir viso pasaulio sveikatos. 1971-aisiais baigęs medicinos studijas, jis su bendraminčiais bičiuliais įkūrė „Gesundheit! Institute” („Gesundheit“ – vokiškai „sveikata“, „į sveikatą!“) – įstaigą, kuri įkūnijo H. D. Adamso visiškai nemokamos, viso spektro paslaugų ligoninės ir sveikatos apsaugos ekobendruomenės viziją.

Daktaras „Lopas“ Adamsas ir šiandien skatina savo studentus ugdyti jautrų santykį su savo pacientais, o humorą bei juoką jis laiko esminiais fizinei bei emocinei sveikatai. Jis lig šiol vyksta į keliones visame pasaulyje, linksmindamas ligoninėse gulinčius mažuosius pacientus.

Vis dėlto pats H. D. Adamsas aštriai kritikavo 1998-aisiais pasirodžiusį filmą „Lopas Adamsas“, paremtą jo biografija bei požiūriu į mediciną, kuriame, kaip jau minėta, pagrindinį vaidmenį atliko R. Williamsas. Tikrasis „Lopas“ piktinosi, kad filmas iškreiptai atskleidė jo pažiūras bei įsitikinimus, vien tam, kad šis patirtų komercinę sėkmę. Iš tiesų savo pasisakymuose H. D. Adamsas griežtai smerkia kapitalizmą ir pinigų kultą, kuris, pasak jo, esą pasaulyje pradėjo įsigalėti prieš 7 tūkstančius metų. „Lopas“ yra aistringas pacifistas, teigiantis, kad karas yra vyrų išmonė, todėl ragina atkreipti dėmesį į moterišką, motinišką pasaulio suvokimą, paremtą meile ir rūpesčiu. „Visa, ko jums reikia, – sako tikrasis Lopas Adamsas, – tai mama“.

„Lopas“ Adamsas piktinosi ir tuo, kad vaidindamas šiame filme R. Williamsas uždirbo per 20 milijonų dolerių, tačiau iš jų nieko neskyrė H. D. Adamso ligoninei, kurioje visi pacientai gydomi nemokamai.

Humoras – tai tik vienintelis plaukas tarp visų mano plaukų

Gydytojas H. D. Adamsas taip pat pyko, kad filme jis buvo pavaizduotas tik kaip „juokingas daktaras“. Nors realiame gyvenime jis pokštauja dažnai, ypač absurdiškose ar sustabarėjusiose situacijose, stengdamasis jas pakeisti, tačiau, pabrėžia, jog jis iš tiesų nėra klounas ar juokdarys. Ši savybė sudaro tik tokią menką jo asmenybės dalį, kaip vienas plaukas tarp visų plaukų, augančių ant šio galvos, tvirtina jis.

Galbūt panašiai apie save pasakytų į a.a. Robinas Williamsas? Nors ir dėvėjęs ryškią komiko etiketę man jis labiausiai patiko būtent ne kaip juokdarys. Labiausiai žavi jo įkūnytų herojų išmintis, prisidengusi naivumu, vidinė laisvė, slypinti už keistumo ar ekscentriškumo, ir nepalaužiama viltis.( pvz., filme „Prabudimai“).

Nors ne viename filme R. Williamsas pokštauja, tačiau tai nėra savitikslė klounada, skirta juokinti žiūrovui. R. Williamso humoras filmuose yra tyras ir be sarkazmo, suminkštinantis žiūrovų širdis ir padedantis pamatyti pasaulį šviesesnį, geresnį ir paprastesnį.

Purvinoji humoro pusė

Keista, tačiau tik po Robino Williamso mirties, pradėjusi labiau juo domėtis, sužinojau apie pastarojo tamsiąją humoro pusę, kurioje viešpatauja negailestingas sarkazmas, deja, kaip tik sukeliantis daugiausia juoko. R. Williamsas ne tik vaidindavo filmuose, bet ir rengdavo savo „vieno žmogaus“ humoristinius pasirodymus.

R. Williamsas nevengdavo pasityčioti iš Biblijos, o ypač Katalikų Bažnyčios, išpažinties, Bažnyčios požiūrio į homoseksualų santuokas. 2007 m. jis sukėlė nemenką tikinčiųjų pasipiktinimą, pareikšdamas, kad visi katalikų kunigai yra pedofilai. Nors buvo tikimasi R. Williamso atsiprašymo, deja, jis to nepadarė.

Ši žinia mane gerokai nuliūdino ir sukėlė sumaištį, nors galbūt ir suteikė aiškumo – ko gero, R. Williamso širdyje buvo ir nemažai pykčio, nes tik didelis pyktis gali paakinti tokiems aklai agresyviems išpuoliams ypač prieš tai, ko gerai nepažįsti (R. Williamsas priklausė Episkopalų bažnyčiai) ir galiausiai nukrypti į patį puolėją. (Savižudybė – tai didžiulio pykčio sau išraiška). O vis dėlto kas gi iš tiesų galėjo būti tikrasis šio pykčio adresatas ir šaltinis?

Savižudybė – pagalbos šauksmas grįžti į gyvenimą?

Tos dienos vakarą, kai sužinojau apie R. Williamso mirtį, nusprendžiau pasižiūrėti kažkodėl dar nematytą filmą „Prabudimai“ („Awakenings“), sukurtą taip pat remiantis tikra istorija, kuriame R. Williamsas ir vėl vaidino idealistą gydytoją – keistuolį, sunkiai bendraujantį, tačiau visa esybe atsidavusį savo darbui bei pacientams, iki beprotybės neprarandantį vilties, dar vieną „Lopą“ Adamsą. Keista, bet ėmė atrodyti, kad iš tiesų tikrasis Robinas Williamsas yra ne nusižudęs aktorius, o jo personažai, toliau gyvenantys gyvenimo viltį teikiančiuose filmuose. Kad būtent a. a. R. Williamsas nėra realus asmuo, o tik vieno filmo personažas – liūdno filmo, apie labai kenčiantį žmogų, sergantį depresija ir priklausomybėmis, kupiną nevilties, paklydimų ir nesibodintį tyčiotis iš kitų, tačiau laikomą laimingu ir sėkmingu linksmuoliu.

Kažkaip keista ir tai, kad daktarą Lopą Adamsą vaidinusio aktoriaus R. Williamso jau nebėra, tačiau šio personažo prototipas H. D. Adamsas dar gyvas ir toliau dalija gyvenimo viltį kitiems. Įdomu, ką jis mąsto po šios tragedijos? Gal sulauksime ir jo reakcijos?

H. D. Adamsas – daktaras „Lopas“ (jei tikėsime jo žodžiais ir darbais) niekada nedirbo ir nedirba dėl pelno sau. Kaip minėta, jo vizija yra ir buvo – nemokamas gydymas, prieinamas visiems. Gi R. Williamsas, kaip žinoma, pastaruoju metu turėjo finansinių problemų (koks paradoksas – populiarus aktorius, vaidinęs daugybėje filmų, pristigo pinigų!), todėl vien dėl pinigų imdavosi jam nemielų vaidmenų, o tai esą dar labiau pagilino jo depresiją ir neviltį, pasibaigusią savižudybe.

Tačiau vis dėlto kodėl talentingas ir sėkmingas aktorius, vaidinęs daugybėje gyvenimo džiaugsmą grąžinančių filmų, pasitraukė į nebūtį? Turiu beprotišką mintį – gal jis vylėsi, kad jį, kaip ir jo suvaidintą personažą Lopą, kuris realybėje žudėsi net tris kartus, kas nors išgelbės, ir jis, kaip ir filmo veikėjas bei jo prototipas, galės pradėti visiškai naują gyvenimą?

Bernardinai.lt