Jurgis Andriuška. Ką daryti pacientams, kai gydytojas išeina iš darbo?(2)

Vilniuje darbą nutraukė ilgametę ŽIV gydymo patirtį turinti specialistė gyd. Vilma Uždavinienė, kuri pacientus gydyti pradėjo daugiau nei prieš dešimt metų dar Lietuvos AIDS centre. Gydytoja V. Uždavinienė kai kuriems pacientams buvo ir jų šeimos gydytoja. Gydytojos teigimu, ji surado kitą darbą, nors man, kaip pacientų asociacijos atstovui visiškai aišku, kad šis sprendimas buvo priimtas ne tiek dėl labiau pelningesnio ar geresnio darbo, o dėl sudaromos įtampos darbe. Šiuo metu pacientai rimtai nerimauja, skambina man, nežino, ką daryti. „Juk gydytoja Vilma buvo ne tik mūsų ŽIV specialistė, bet ji buvo ir daugelio iš mūsų šeimos gydytoja“, – sakė telefonu Viktorija.

Reklama

Tikrai nepradėčiau nepagristai kažką kaltinti arba teisinti nežinodamas situacijos asmeniškai. Vertėtų paaiškinti, nuo ko viskas prasidėjo, o būtent - nuo Lietuvos AIDS centro (LAC) reformos ir jo sujungimo su Užkrečiamųjų ligų centru. Po šios reformos pacientų priežiūra buvo perduota tuometiniam asmens sveikatos departamentui prie SAM ir infekuotų ŽIV pacientų priežiūra buvo pradėta teikti pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, kitaip sakant, poliklinikose. Vilniuje buvo pasirinkta VšĮ Centro poliklinika Vytenio filialas, Vytenio g. 59/37. Pacientus gydyti liko buvusio LAC ŽIV infekcijos specialiste, gydytoja Vilma Uždavinienė

Po kiek laiko toje pačioje Centro poliklinikoje, tame pačiame kabinete, praktiškai tuo pačiu metu infekuotų ŽIV pacientų priežiūrą pradėjo teikti ir Vilniaus infekcinės ligoninės gydytoja R. Matulionytė. Man, kaip pacientų atstovui, iš karto sukėlė įtarimą toks R. Matulonytės darbo grafikas, nes jis visiškai dubliavo esamos ŽIV specialistės, gydytojos Vilmos Uždavinienės darbo laiką. V. Uždavinienė dirbo tik du kartus per savaitę, todėl norint pagerinti paslaugų prieinamumą būtų buvę logiška tiesiog skirti papildomas dvi gydytojos R. Matulionytės darbo dienas. Nors stengėmės tą pakeisti, tačiau rasti kontaktą su gydymo įstaigos vadovais nepavyko.

Reikėtų patikslinti, kad su R. Matulionyte esu jau anksčiau ne kartą susidūręs tiek darbo reikalais, kaip pacientų atstovas, tiek ir tiesiog kaip pacientas, kurį ji gydė. Nesu iš tu pacientų, kurį galima žeminti, įžeidinėti ar elgtis nepagarbiai. Būtent taip R. Matulionytė sau leisdavo elgtis. Paskirdama pacientams laiką, ji tuo pačiu metu galėjo dėstyti studentams verčiant žmones laukti valandą, o paciento nepasitenkinimo atveju pareikšti, kad „tokie tegu iš viso džiaugiasi, kad juos kažkas gydo“, ir kad jai, turinčiai keletą aukštųjų ir stažavusiai Prancūzijoje, esame per žemas lygis. Pasirašau po kiekvienu savo žodžiu, nes būtent dėl šių ir panašių pareiškimų bei veiksmų buvau priverstas atsisakyti jos paslaugų ir pereiti gydytis į tuometinį Lietuvos AIDS centrą pas gydytoją Vilmą Uždavinienę.

Gydytojai R. Matulionytei atvedžiau ne vieną pacientą, kuriam reikėjo gydymo, tačiau jie savo gyvenimo būdu ir socialine padėtimi neatitiko jos „aukštųjų ir stažuočių“ lygio. Po pokalbių su ja pacientai jautėsi pažeminti ir nusivylę, jie nenorėjo gydytis ar stengtis keisti savo gyvenimo būdą, nes pasijusdavo esantys šiukšlės net gydytojai. Reikėdavo nemažai laiko ir pastangų nuraminti ir įkalbėti tuos žmones tęsti gydymą.

Susidaro rimtas pagrindas manyti, jog tai daroma sąmoningai, kad tokie pacientai būtų psichologiškai palaužti ir pradingtų iš gydymo. Ar ne todėl 2013 metais iš gydymo pasišalino net 50 (!!!) pacientų, nors antiretrovirusinio gydymo negalima nutraukti net ir vienai dienai dėl galimo atsparumo vaistams?

Sutinku, kad tokie pacientai sunkūs ir yra skaudu, kai jautiesi neįvertinas, kaip specialistas, bet juk niekas jos neprašo jų ieškoti, niekas neverčia su jais terliotis ir lakstyti iš paskos. Prašome nežeminti, o rodyti žmogišką pagarbą. Mano manymu, jeigu taip jau nepatinka kitokio socialinio sluoksnio žmonės, tai nereikia gydyti šių pacientų, užleiskite savo vietą kitam gydytojui, kuris tą darys žmoniškai, neparodydamas neigiamo nusiteikimo paciento atžvilgiu.

Dabar iškyla daug opių ir svarbių pacientams klausimu: kaip ir kas planuoja užtikrinti tolimesnį visų Vilniaus pacientų gydymą? Kur dabar infekuoti ŽIV pacientai turės ieškoti patikimą šeimos gydytoją, kuriam iš naujo pasiryš patikėti savo problemas ir atsiverti? Ar tai tik ambicijos ir neapsakomas noras vienvaldiškai kontroliuoti visą ŽIV sveikatos priežiūros sritį Vilniuje? O gal tai tiesiog elementarus finansinis suinteresuotumas, įsisavinant VLK išmokas už kiekvieną pacientą? O kaipgi kokybė, kaip sąnaudos, ar gydytoja R. Matulionytė sugebės suderinti savo dažnas keliones į konferencijas ir simpoziumus, savo nuolatinę dėstytojavimo praktiką su nenutrūkstamu pacientų srautu?

Šiuo metu keliame retorinius klausimus, bet gal į juos galėtų atsakyti VLK ar SAM atstovai?

Užrašė Daiva Ausėnaitė