Justas Džiugelis: „Reikia daryti tai, kas nebuvo atlikta per visus nepriklausomybės metus“

Naujasis Seimo narys, buvęs verslininkas, aktyvus visuomenininkas, pirmasis parlamento istorijoje politikas, dėl įgimtos raumenų atrofijos judantis vežimėliu, 29 metų Justas Džiugelis kupinas vilčių pagerinti Lietuvos neįgaliųjų situaciją. Veikti šioje srityje, sako jis, tikrai yra ką. O neįgaliuosius vienijančios organizacijos tikisi, kad visi sprendimai, kuriuos priims parlamentarai, bus peržiūrimi ir iš neįgaliojo žmogaus pozicijų.

Reklama

Teko apsimesti neįgaliojo tėvu

Paklaustas, kaip nusprendė tapti politiku, J. Džiugelis pasakoja: „Tai nebuvo seniai apgalvotas, ilgai siektas tikslas, nes anksčiau nepuoselėjau planų tapti politiku. Nuo šešiolikos metų užsidirbau sau pinigus - Valakupių reabilitacijos centre buvau kompiuterinio raštingumo ir internetinių puslapių kūrimo programos mokytoju, prie algos prisidurdavau pirkdamas ir pardavinėdamas mobiliuosius telefonus. Vėliau Vilniuje įkūriau įmonę, kurioje užsiėmiau mobiliųjų telefonų prekyba, jų taisymu, nuo 2009-ųjų šios veiklos nebetęsiau- vysčiau didmeninę prekybą mobiliaisiais telefonais bei elektroniniais prietaisais. Kai verslas pradėjo neblogai sektis, nusprendžiau, kad norėčiau veikti ir socialinėje srityje. Pirmiausia pasidomėjau, kokia neįgaliųjų situacija švietimo sistemoje. Apsimečiau aštuntoko, kuris serga raumenų atrofija, tėvu, ir paskambinau į Švietimo ministeriją. Man atsiuntė sostinės mokyklų sąrašą, kuriose esą mano sūnus galėtų mokytis. Perskambinus šioms švietimo įstaigoms paaiškėjo, kad išties nė viena iš jų negali tokio mokinio priimti, nė vienos iš jų direktorius nepanoro susitikti su manimi – tariamu sergančio berniuko tėvu. Kodėl man tai rūpėjo? Aš esu kilęs iš Vilniaus rajono Lindiniškių kaimo, neturėjau galimybės mokytis mokykloje, nuo pirmosios iki dešimtosios klasės mane mokytojai ugdė namuose, o vidurinę baigiau nuotoliniu būdu. Tuo metu man trūko bendravimo su bendraamžiais, mokyklos. Tad mano vizija, kad prieš trejetą metų įkurta viešoji įstaiga „Baltijos ugdymo centras“ pastatytų mokyklą, kurią lankytų apie 20 procentų neįgaliųjų, o likusieji – sveiki vaikai. Pradėję su kolegomis dirbti suvokėme, kad vien pastato nepakanka, yra ir kita problema – visuomenė bijo vaikų su negalia, juos stigmatizuoja, todėl mūsų centras pradėjo rengti ir vykdyti projektus, kuriais stengėmės keisti žmonių nuostatas neįgaliųjų atžvilgiu, mažinti jų socialinę atskirtį visuomenėje. Pamažu ketiname pereiti ir prie neformalaus švietimo, o ateityje - įkurti minėtas mokyklas Vilniuje ir kituose miestuose. Bendradarbiaudamas su neįgaliųjų nevyriausybinėmis organizacijomis supratau, kad daugelio jų bėdoms išspręsti reikia politinės valios.“

Kas kitas, jei ne aš?

J. Džiugelio manymu, pagrindinė problema yra politinių jėgų konstruktyvaus dialogo nebuvimas su neįgaliųjų organizacijomis. „Pavyzdžiui, nebuvo konsultuojamasi dėl jiems svarbių įstatymų leidimo. Ne mažiau svarbu, kad nėra teikiama neįgaliesiems kompleksinių paslaugų; nepakankamai sumažinta jų socialinė atskirtis ir daugybė kitų, kurios nebuvo kompetentingai sprendžiamos. Tad supratau, - kas kitas, jei ne aš, ir ėmiausi iniciatyvos.“

Ketverių metų siekiai

„Ketveri metai nėra ilgas laiko tarpas, tad per juos galima tik padėti pamatus didesniems, reikšmingesniems darbams. Socialinė politika, kuria planuoju užsiimti, yra plati, tad dabar negaliu įvardyti konkrečių numatomų darbų. Pavyzdžiui, reikėtų didinti neįgaliesiems suteikiamų paslaugų spektrą, pavyzdžiui, reikėtų įteisinti asmeninio asistento paslaugas, kad neįgalieji turėtų padėjėjus; ne ką mažiau reikšminga, o gal net svarbiau, pasirūpinti ir neįgaliųjų artimaisiais. Lietuvoje yra apie 300 tūkstančių negalią turinčių asmenų, kai kuriuos iš jų prižiūri šeimos nariai, dažniausiai mamos, prarandančios galimybę dirbti. Tad reikėtų pagalvoti ir apie šiuos žmones. Aš pats žinau tas spragas iš vidaus ir teks man imtis jas spręsti. Galime paimti geruosius pavyzdžius ir iš kitų šalių - Estijos, Skandinavijos praktikos. Po truputėlį reikia pradėti daryti tai, ko nebuvo atlikta per visus nepriklausomybės metus. Be to, ketinu peržiūrėti įstatymų pataisas dėl vaikų įsivaikinimo, globos“, - pasakoja naujasis Seimo narys.

Neįgalieji tikisi situacijos pagerėjimo

Ko tikisi iš naujojo Seimo nario J.Džiugelio, pasiteiravome ir neįgaliųjų organizacijų. Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko atsakė, jog pirmiausia tikisi, kad visi sprendimai, kuriuos priims parlamentarai, bus peržiūrimi ir iš neįgaliojo žmogaus pozicijų; bus atsižvelgta į jų situaciją ir gerės aktualių problemų sprendimas: aplinkos prieinamumas, socialinių įmonių įstatymas.

Paprašyta šiuos opius klausimus paaiškinti plačiau, pašnekovė priminė, jog jau ne vienerius metus vyksta derybos, diskusijos, kaip paskatinti neįgalius žmones įsitraukti į darbo rinką, dabar vėl bus sudaroma nauja darbo grupė, kuri tai svarstys ir priimti sprendimai vėl keliaus į Seimą patvirtinimui; o dėl aplinkos pritaikymo pateikė pavyzdį, jog naujoji perėja Pilaitėje yra nepritaikyta, nes nekokybiškai atlikti darbai; taip pat ir prie prekybos centrų – „Panoramos“ bei „Europos“ įrengti liftai, kuriais išties neįgalieji negali naudotis, nes taip pat gerai neįrengti. „Jeigu Justas turės palaikymą, tikimės, situacija pasikeis“, - viliasi J. Ivančenko.

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos teisininkas Valdemaras Bogdanovičius, išgirdęs klausimą, pirmiausia patikslino, jog J. Džiugelis – ne pirmasis neįgalus žmogus mūsų atkurtojo Seimo istorijoje, tiesa, pirmasis, judantis vežimėliu.

„Tikėtis daug ko galima, bet žiūrėsime, kaip susiklostys. Juk sakoma: „Vienas lauke ne karys“. Pirmiausia reikėtų sutvarkyti tai, kas liečia neįgaliųjų integraciją į visuomeninį, politinį gyvenimą. Beje, mūsų teisės aktai yra gerai paruošti, tik stringa jų įgyvendinimas, tad reikėtų valdininkams už tai prisiimti didesnę atsakomybę; neseniai ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, tad norėtųsi, kad jose esančios nuostatos būtų integruotos į mūsų šalies teisinę sistemą, pradėtų veikti; taip pat reikėtų, kad vėl būtų atkurtas per 2010-ųjų krizę apkarpytas socialinių programų finansavimas“, - įvardijo, kokius pirmiausia darbus reikėtų įgyvendinti, V. Bogdanovičius.

Cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Dangirė Dargienė nedaugžodžiavo - kol kas nežino, ko iš politikos naujoko tikėtis. Tačiau pasidžiaugė, jog toks žmogus pateko į Seimą.

„Juo domėjomės, kas turėjo galimybę, už jį balsavo, mums jis labai patinka ir džiaugiamės, kad pateko į Seimą. Tikimės, kad jo dėka į neįgaliuosius bus atkreiptas dėmesys. Duok Dieve jam stiprybės, kantrybės“, - linkėjo Lietuvos psichikos neįgaliųjų žmonių bendrijos socialinė darbuotoja Lena Bogačiovienė.