Ką apie žmogų sako asmenukių kiekis socialiniuose tinkluose?
Nuotraukos prie žydinčių sakurų, triukšmingo vakarėlio akimirkos, tobula šypsena į jūrą besileidžiančios saulės fone, viena šukuosena, kita, ryškiai raudonos lūpos, paskui – oranžinės, kabantys auskarai vienokie, kitokie, kadras lovoje, dar vienas – tualete. Technologijos šiandien vystosi taip greitai, kad fotografuotis tapo įprastu dalyku. Mėginimų gali būti ir milijonas, kol išeis vienintelė, galinti patenkinti tobulos nuotraukos godulį. O paskui – „like“, „like“ socialiniuose tinkluose. Vadinamosios asmenukės („selfie“) yra nauja mada, būdas dalintis patirtimi. Su gydytoja psichoterapeute Tamara Kuntelija-Plieske kalbamės apie tai, kada asmenukės – tik smagus žaidimas, o kada jos pradeda kelti grėsmę realiam gyvenimui.
Kodėl gydytojui išvis užduodame klausimą apie asmenukes? Nejau gražių žmonių nuotraukos gražiame fone gali būti pavojingos?
Neturėtumėte klausti gydytojo apie asmenukes, kurios daromos retsykiais, norint pradžiuginti šeimą ar draugus. Problema atsiranda, kai asmenukės tampa įkyriu, obsesiniu procesu, kuris ima trikdyti normalų žmogaus gyvenimą, jo emocinę būseną, pradeda griauti santykius. Psichologai jau kuris laikas nagrinėja priežastis, kodėl žmonės sustoja vidury gatvės, kur nėra jokių istorinių objektų, nematyti gamtos grožio ar įspūdingo statinio, ir fotografuojasi, paskui nuotraukas deda į socialinius tinklus.
Ar atsakymas rastas?
Manoma, kad šitaip žmonės ieško komforto ir pripažinimo. Ir tai nėra blogai. Daugelis iš mūsų yra pažeidžiami, nepasitikime savo jėgomis, išgyvename dėl išvaizdos trūkumų. Nuotraukoje visa tai galima paslėpti, retušuoti, uždengti, nuspalvinti. Kai mums atrodo, kad vaizdas tobulas, kad esame tokie, kokie norėtume būti, nuotraukas dedame į socialinius tinklus ir laukiame kitų patvirtinimo – „like“. Mygtukas „patinka“ tarsi nuramina, iš šalies patvirtina, kad nesame tokie negražūs, netobuli ir niekam neįdomūs, kaip mums atrodo.
Patvirtinimas – argi negerai? Juk šitaip įgauname pasitikėjimo savimi.
Paspaudimas „patinka“, komentaras „kaip puikiai atrodai“ yra teigiama emocija. Kartu su ja žmogus tarsi gauna kito palaikymą, atjautą, patvirtinimą, kad yra svarbus. Nebūtų nuotraukos, tokių emocijų nebūtų. Problema atsiranda tuomet, kai emocijos pernelyg sureikšminamos, kai žmonės tampa nuo jų priklausomi, kai nori vis daugiau. Tada pradedama kurti virtuali realybė, kurioje darosi nebesvarbu, koks esi iš tikrųjų, kokios yra tikrosios mintys, emocijos. Svarbiausiu herojumi tampa personažas – pagražintas, retušuotas, šimtą kartų perdarytas, tobulas vaizdas.
Į socialinį gyvenimą virtualioje realybėje įnikęs žmogus dažnai nebepajėgia sukurti gyvo, natūralaus ryšio, o juk tik realiame gyvenime ir sukūrę realius santykius galime gauti atsakymus į savo klausimus – kokių santykių trokštu, kas aš esu šiame gyvenime?
Vienu metu žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi informacija, kad asmenukes psichoterapeutai laiko sutrikimu. Ar atlikta kokių nors mokslinių tyrimų?
Tai labiau detektyvinė istorija. Vienas portalas pateikė pikantišką, tikrovės neatitinkantį straipsnį, kuriame teigiama, kad JAV psichiatrai asmenukes pripažino sutrikimu. Iš tiesų JAV diagnozių apraše toks sutrikimas neegzistuoja. Psichiatrai negali nustatyti, kiek asmenukių per dieną turi padaryti žmogus, kad būtų laikomas sutrikęs, o kiek – ne. Psichiatrai teigia, kad perdėtas, įkyrus noras daryti asmenukes yra tik pasekmė kur kas rimtesnių sutrikimų. Tai gali būti ir iškreiptas, tikrovės neatitinkantis savo kūno dalių suvokimas, nuolatinis nepasitenkinimas savo išvaizda arba atvirkščiai – pernelyg didelis pasitenkinimas, narcisizmas. Asmenukes dažniau nei kiti daro nuolatiniai plastinių chirurgų pacientai, valgymo sutrikimų turintys žmonės, taip pat tie, kurie bet kokia kaina siekia pripažinimo. Nors dažniausiai po išpūstu fasadu slypi itin jautrūs, pažeidžiami ir menką savivertę turintys žmonės.
Vadinasi, dažnas asmenukių darymas nėra sutrikimas, tai tik atspindi gilesnes psichologines problemas?
Asmenukėse galima lengvai pateikti kitiems įsivaizduojamą „Aš“ vietoj tikrojo. Arogantiškiems, save įsimylėjusiems narcizams tai puikus būdas parodyti gražesnį savo gyvenimą nei yra iš tikrųjų. Juos tarsi apsėda fotografavimosi manija.
Ar yra nuo to vaistų?
Sunku kovoti su noru fotografuotis, bet jei kalbame rimtai, riba tarp noro pasirodyti ir sutrikimo yra labai plonytė. Už jos – didžiulės, kartais sunkiai įveikiamos psichologinės problemos, kurias be specialisto pagalbos išspręsti labai sunku. Psichoterapeutas ar psichologas gali padėti žmogui susipažinti su savimi, suvokti save ir savo veiksmus. Po psichoterapijos seansų tampa aiškiau, kam daromos asmenukės, iš kur kyla įkyrus poreikis fotografuotis ir viešinti savo gyvenimą. Pamažu, mažais žingsneliais žmogus pradeda iš naujo atrasti, kad egzistuoja ne tik virtuali realybė, bet ir realus gyvenimas, pradeda kurti normalius santykius ir ištrūksta iš užvaldžiusios manijos.
Susiję straipsniai
