Ką darysiu kitaip, kai būsiu senas

„Netrukus po 50-ojo gimtadienio, prieš 10 metų, pradėjau sudaryti sąrašą, ką darysiu ir ko nedarysiu, kai būsiu senas“, – rašo „The New York Times“ amerikiečių žurnalistas ir knygų autorius Stevenas Petrowas.

Reklama

Tai buvo labai kritiška ir slapta apskaita visų blogų dalykų, kuriuos, mano manymu, darė tėvai. Mano tėtis nuolat melavo dėl vaistų vartojimo. Jis atsisakė pagalbos dėl klausos, pasakęs kitiems „padidinti savo garsą“ (buvo televizijos prodiuseris). Mama rūkė man nežinant (ji taip manė) iki tos dienos, kai jai buvo diagnozuotas plaučių vėžys. Buvo per daug lengva juos kritikuoti, ir aš vis labiau suvokiau, kaip baisu pasidaryti silpnam, ligotam, užmaršiam – ar dar blogiau.

Per tą dešimtmetį prirašiau daugybę puslapių, ką darysiu ir ko nedarysiu, nors ir kankinausi dėl to, kada tiksliai būsiu pakankamai senas pradėti vykdyti savo patarimus. Neseniai per radiją išgirdau sociologą vadinant žmones, pradėjusius septintą dešimtį, „jauno senyvo amžiaus“. Įsivaizduoju, kad mano „jaunos suaugusios“ dukterėčios jau gali mane laikyti „seno senyvo amžiaus“, bet aš dar nesijaučiu pasirengęs įsiklausyti į savo patarimus. Vis dar sudarinėju sąrašą, o ne vykdau jį.

Įrašai šiame sąraše atspindi mano nusivylimą matant kainą, kurią mano tėvai sumokėjo už savo užsispyrimą. Paimkite, pavyzdžiui, mano motinos siaubingą vairavimą. Jos netrikdė, kad vis daugėja automobilio sparno įlenkimų, ar dar blogiau. Ji nė klausyti nenorėjo apie menkstantį gebėjimą vairuoti. Iš nevilties pranešiau apie mamą Motorinių transporto priemonių departamentui, ir ji buvo iškviesta vairavimo testui. Išlaikyti jo nepavyko, ir mama neteko teisės vairuoti. Buvo pažeminta, kankinausi ir aš.

Štai kaip tai atrodo mano sąraše:

„Jei kas nors suabejos mano vairavimo įgūdžiais, neskubėsiu prieštarauti, nes bijau prarasti savo nepriklausomybę. Tikiuosi, kad iki to laiko atsiras nevaldomų automobilių.“

Stebint, kaip sensta tėvai, man didžiausią nerimą kėlė jų fizinis silpnumas. Kas nėra girdėjęs, kad šlaunikaulio lūžiai parkritus yra pagrindinė vyresnio amžiaus žmonių mirties priežastis? Žinau, kad mano tėvas buvo girdėjęs. Bent mudu dažnai apie tai kalbėjomės. Nurodžiau jo motinos išdidumo padarinius, kai atsisakė lazdelės ar vaikštynės: 84 metų senelė parkrito viena važiuodama Niujorko metro ir atgulė ilgiems mėnesiams iki pat mirties.

Mano tėtis po šimtų kritimų, kurių nė vienas neįtikino jo neatsisakyti pagalbos arba naudotis vaikštyne, 87 metų sunkiai susižeidė, nukritęs susilaužė keturis šonkaulius. Ši nelaimė priartino tėčio mirtį. Klausiu savęs, ar mano savimonė nugalės mano paties (matyt, genetinį) užsispyrimą.

Taigi mano sąraše yra tai, ką ne kartą esu sakęs savo tėčiui:

„Pasistengsiu prisiminti, kad geriausias būdas išlikti nepriklausomam – sutikti su mažesnio laipsnio priklausomybe ar pagalba. Verčiau naudosiuosi vaikštyne nei krisiu ir susilaužysiu kaulus.“

Mano draugė parašė taip: „Naudosiuosi vaikštyne ir negriūsiu, net jei kentės mano išvaizda.“ Ei, vaikštynių dizaineriai?

Pripažinsiu, kad tuštybė ne kartą man kuždėjo, ką darysiu ir ko nedarysiu. Prieš aštuonerius metus rašiau:

„Nekaltinsiu šeimos šuns ant mano kelių dėl šlapimo nelaikymo. Rinksiuosi patirti pažeminimą dėvėdamas sauskelnes nei pažeminimą, kai prišlapinus lovą kas nors turės pervilkti švarią patalynę.“

Metų metais mano tėtis rinkosi pastarąjį variantą. Et, gal net sugebėsiu susitaikyti, ir šlapimo nelaikymas neatrodys pažeminimas.

Aš taip pat noriu išlaikyti savo stilių. Šiemet mirusi mano mama iki gyvenimo pabaigos išlaikė savo šukuoseną ir plaukų spalvą, o jos nagai po manikiūro buvo lakuojami „Jungle Red“ prekės ženklo laku. Mano įrašas: „Jei nebegalėsiu pasirūpinti asmenine higiena, rasiu pagalbos.

Jei man neberūpės asmeninė higiena, rasiu kitokios pagalbos.“ Noriu būti bent jau švarus (ir gaiviai kvepėti kaip mama), kad žmonės sėdėtų šalia manęs ir laikytų mano ranką.

„Balti dantys“ taip pat yra mano sąraše. Draugės įrašas jos sąraše: „Dėvėsiu kelnes, kurios siekia bent batų kraštelį.“

Savo sąraše taip pat pripažįstu, kad greitai supykstu; šį bruožą turėjo abu tėvai. Metus prieš mamos mirtį jos pagalbininkė pakartotinai prašydavo atlikti kai kuriuos onkologo paskirtus pooperacinius kvėpavimo pratimus. Mama jų nekentė, nes buvo sunkūs. Vieną popietę labai nusivylusi ji užsipuolė pagalbininkę tokiais žodžiais, kuriuos man gėda pakartoti. Turėjau išklausyti pagrįstą pagalbininkės skundą. Todėl rašiau:

„Jei būsiu įskaudintas ar įpykęs dėl to, kas vyksta su manimi ar mano kūnu, padarysiu viską, kad neišsiliečiau ant kitų, esančių arčiausiai manęs. Būsiu malonus. Atsiprašysiu.

“Kopdamas į septintą dešimtį toliau tvarkau savo sąrašą. Tačiau nepamirštu, ką man pasakė vienas draugas: „Svarbu prisiminti, kad ir kiek tvirtintume, jog nebūsime tokie kaip tėvai, kad ir kaip sunkiai ir sparčiai žengtume kita kryptimi, mes tokie tapsime.“

O, ne!

Ironiška, bet turiu tokį vadovą. Mano močiutė, kuri parkrito metro, vieną kartą sudarė panašų sąrašą. Jį radau tarp tėvo dokumentų. Štai kas rašoma:

1. Nepargriūk.

2. Stenkis kontroliuoti užmaršumą.

3.Pagalvok prieš sakydama.

4. Valgyk saikingai, nepiktnaudžiauk desertais.

5. Daryk viską kaip galėdama geriau. Mokykis iš savo klaidų.

Tikrai tikiuosi pasimokyti iš jos ir savo tėvų klaidų, taip pat išvengti kuo daugiau savųjų. Labiausiai tikiuosi, kad būsiu pajėgus nuspręsti, kada liautis pildyti sąrašą ir pradėti vykdyti savo patarimus.