Ką išgyvena poros, negalinčios susilaukti vaikų ar praradusios kūdikį

Manoma, kad nevaisingumas Lietuvoje šiuo metu paliečia apie 15 proc. porų. Nors vaisingumo sutrikimų įtaka psichikos sveikatai dar nėra pakankamai ištirta, vis dažniau kalbama apie nevaisingumo krizę, pasižyminčią plačiu žmogui būdingų emocinių išgyvenimų spektru. Krizinių emocijų pliūpsnį patiria ir poros praradusios kūdikį. Tiek vienu, tiek antru atveju, norint sėkmingai šias krizes įveikti, išsaugoti santykius, gyvenimo prasmę, neretai prireikia psichologo pagalbos. Apie tai, ką išgyvena poros, negalinčios susilaukti vaikų ar praradusios kūdikį, ir kaip joms gali padėti psichikos sveikatos specialistai, kalbamės su vaisingumo centro „Northway“ Klaipėdoje medicinos psichologe Vaida Figoriene.

Reklama

Specializuojatės patiriančių vaisingumo sutrikimus pacientų, persileidimą ar nesivystantį nėštumą patyrusių moterų konsultavime, teikiate pagalbą poroms nevaisingumo gydymo proceso metu iškilusių sunkumų klausimais. Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?

Medicinos psichologe dirbu nuo 2011 m. Nors teko dirbti tiek konsultacinį, tiek psichodiagnostinį darbą ir psichiatrijos stacionare, ir privačioje praktikoje, ir ambulatoriniame psichikos sveikatos priežiūros lygmenyje, visu darbiniu periodu teko susidurti su žmonėmis, kurie kreipiasi pagalbos dėl labai įvairaus spektro sunkumų. Per šiuos metus teko išgirsti nemažai istorijų, susijusių ir su žmogaus reprodukcija: konsultavau tiek pastojusias moteris, kurios dėl tam tikrų priežasčių neplanavo ar nenorėjo pastoti, ryžosi nėštumo nutraukimui, patyrė persileidimą ar kitas nėštumo komplikacijas, tiek moteris, kurios, nepaisant dedamų pastangų, pastoti negali. Pastebėjau, jog su lytiniu gyvenimu bei reprodukcija susijusios temos retai būna pirmąja priežastimi, dėl kurios kreipiamasi konsultacijai. Atvirkščiai, tikslingai neklausiant, didelė dalis moterų linkusios savo nesėkmingą patirtį nutylėti, nesureikšminti šios patirties įtakos savo prastai emocinei būsenai ar sunkumams santykiuose, dėl ko dažniausiai ir kreipiamasi į psichologus. Taigi, mano susidomėjimas šia sritimi atsirado visų pirma iš profesinio smalsumo ir atsakomybės prieš atvykstančius į konsultacijas pacientus.

Su kokiomis psichologinėmis problemomis dažniausiai susiduria į jus besikreipiantys žmonės?

Pirmiausia norisi akcentuoti, jog tikrai ne visiems žmonėms, susiduriantiems su vaisingumo sunkumais, reikalinga psichologo pagalba. Mėgstu sakyti savo klientams, jog mes visi turime tam tikrą tašką, ribą, iki kurios, net ir patirdami psichosocialinių, emocinių sunkumų, jaučiame, jog galime su jais susitvarkyti ir, įdėdami daugiau ar mažiau pastangų, susitvarkome. Pacientai neretai pasakoja, jog dar iki kreipimosi į specialistą patys bandė spręsti savo problemas, įveikti sunkumus, ieškojo informacijos ir naudojosi pagalba draugų ar artimųjų rate. Psichologas gali būti pagalbininkas, kuomet ta subjektyvi riba peržengiama. Pasaulyje yra įvairių modelių, kalbant apie vaisingumo gydymą ir psichologo įtraukimą į procesą – vienu atveju žmonės dėl psichologinės pagalbos, jeigu jaučia asmeninį poreikį, kreipiasi patys, kitu – psichologo ar kito psichikos sveikatos specialisto konsultacija yra rekomenduojama, trečiu – tokia konsultacija yra rutininė vaisingumo sutrikimo gydymo dalis.

Antra, net kalbant apie ganėtinai siaurą ir specifinę vaisingumo sutrikimų sritį, psichologiniai sunkumai, su kuriais susiduria pacientai, labai įvairūs. Labai bendrai galėčiau juos suskirstyti į tris kategorijas: emocinė būsena, santykiai ir identitetas.

Kalbant apie emocinę būseną, patiriamų emocijų spektras labai įvairus. Pats vaisingumo gydymo procesas gali atnešti įvairių ir net labai intensyvių emocijų, anksčiau nepatirtų išgyvenimų. Viltis, optimizmas dažnai persipina su abejonėmis, baime neprisikurti pernelyg optimistiškų lūkesčių. Kai tenka išbandyti ne vieną vaisingumo gydymo būdą ar vis nesiseka pastoti, kai kurie žmonės pajaučia stiprų beviltiškumą, beprasmybės jausmą, stresą. Daugumai emociškai sunkiausias yra laukimo laikotarpis, kuomet suplanuoti testai ir intervencijos atlikti ir belieka sulaukti pastojimo. Susiduriama su kontrolės stokos jausmu – kaip ir viskas padaryta, bet labai norėtųsi padaryti dar kažką, kas padidintų sėkmės tikimybę. Tai savo ruožtu taip pat susiję su nerimu ir įtampa. Sužinojus, jog pastoti nepavyko ar nutrūkus nėštumui apima liūdesys, praradimo jausmas, prasideda gedėjimo procesas. Verta paminėti ir tokias dažnai užklumpančias emocijas kaip gėda (nes negaliu susilaukti vaikų), kaltė, pyktis ir pavydas (nes kitiems tarsi net nenorint pavyksta greitai sėkmingai pastoti ir netenka susidurti su vaisingumo problemomis). Žmonės jau anksčiau turėję nuotaikos sutrikimų, turi didesnę tikimybę išgyventi stipresnes emocijas ir vaisingumo gydymo metu. Kartais, pasak pacientų, susiduriama su jausmu, jog emocijos tokios intensyvios ir įvairios, jog sunku jas kontroliuoti, valdyti.

Kalbant apie nevaisingumą ar nesėkmingą nėštumą, ši diagnozė gali turėti didelę įtaką poros santykiams. Atliekami diagnostiniai tyrimai ir intervencijos paveikia porų intymų gyvenimą, gali pakisti ne tik seksualiniai santykiai (moterys bei vyrai dažniau jaučiasi mažiau seksualūs, vengia lytinių santykių), bet ir emocinis artumas. Lytiniai santykiai tampa darbu, lieka mažiau romantikos, spontaniškumo. Labai priklauso, kokias įveikos strategijas naudoja pora. Vengimą, atsiribojimą nuo sunkumų pasirenkantys žmonės dažnai tuo pačiu išgyvena ir atitolimą vienas nuo kito, augančią įtampą. Negana to, negalėjimas susilaukti vaikų ar kūdikio netekimas neretai gali apsunkinti santykius ir su kitais žmonėmis – pacientai pastebi, jog jie tuo metu labiau linkę atsiriboti nuo besilaukiančių ar vaikų turinčių asmenų, jiems tampa skausmingos įvairios šventės ar pasibuvimai, kuriose gali būti vaikų ar daug kalbama apie juos. Socialinis palaikymas yra didžiulė jėga, o vengdami tam tikrų santykių žmonės ne tik apriboja savo galimybes jį gauti, bet tuo pačiu neretai dar labiau padidina jaučiamą įtampą ir diskomfortą.

Nevaisingumas paliečia ir kertinius žmogaus įsitikinimus apie save. Negalėjimas susilaukti vaikų gali atnešti beprasmybės jausmą, poreikį iš naujo pervertinti įsivaizdavimą apie savo vaidmenį gyvenime, keliamus tikslus ir lūkesčius. Taip pat būdingas kontrolės praradimo jausmas, nepasitikėjimas savo kūnu, vyriškumo ar moteriškumo praradimas, sumažėjusi savivertė.

Kokia naudą gauna su minėtomis problemomis susiduriantys pacientai konsultacijų metu?

Vaisingumo centre „Northway“ Klaipėdoje šiuo metu labiau orientuojamės į pirminės emocinės ir krizinės pagalbos teikimą asmenims, sprendžiantiems vaisingumo problemas, taip pat išgirdusiems nevaisingumo diagnozę, nutrūkus nėštumui. Psichologo konsultacija yra konfidenciali (paprasčiau tariant, tai kas vyksta psichologo kabinete, ir lieka jame: psichologas nepasakoja nei gydytojui, nei kam nors kitam jūsų pateiktos asmeninės informacijos) bei maksimaliai orientuota į kliento poreikius. Pasikartosiu, jog nevaisingumo gydymas šalia ir taip įvairaus emocijų ir jausmų spektro dažnai gali atnešti ir kontrolės stokos jausmą, tarsi nuo asmens niekas arba ne daug kas priklauso. Taigi, konsultavimo procesas yra visų pirma nukreiptas į pacientų emocinės krizės įveiką, aktyvų vaidmenį procese bei bent dalinį subjektyviai suvokiamos kontrolės atstatymą. Stengiuosi su pacientais pasikalbėti ne apie medicininę vaisingumo gydymo pusę, bet labiau susitelkti ties tuo, kaip jie jaučiasi, normalizuoti būdingus tam tikrai situacijai jausmus, palaikyti ir padėti atrasti būdus adekvačiai susitvarkyti su patirtimi ar gydymo rezultatais. Visada skatinu ieškoti ne stebuklingų ir sudėtingų įveikos būdų, bet atsiremti į turimus resursus, savo stiprybes ir paramą iš aplinkos. Patiriant daug ir intensyvių emocijų, pasinėrus į skausmingą situaciją gali būti sunku matyti galimybę joje būti kitaip. Konsultacijų metu bandome atrasti kitokią perspektyvą, ieškoti alternatyvų.

Gali būti, jog klientas ar pora nuspręs, jog jiems kyla ar gali kilti sunkumų išgyvenant gydymo proceso psichologines pasekmes, atstatant pasitikėjimą savimi ir savo kūnu, sprendžiant tapatumo klausimus, keliant kitus ilgalaikius tikslus gyvenime, surandant kitą požiūrį į nevaisingumą, kitokią gyvenimo prasmę ir pan. Tokiu atveju dažnai vienos ar dviejų konsultacijų nepakanka ir yra tikslingas ilgesnis darbas su psichologu ar psichoterapeutu. Konsultacijų metu visada tai aptariame su pacientais.

Negalėjimas susilaukti kūdikio neišvengiamai sukelia įtampą ir stresą. Ar poros ir ypatingai moters psichologinė būsena turi įtakos vaisingumui? Kiek tikimybę pastoti lemia tinkamas psichologinis nusiteikimas?

Nors šiais laikais vis labiau į vyro, moters ar poros apsisprendimą neturėti vaikų dažniau žiūrima kaip į sąmoningą pasirinkimą, o ne socialinį lūkestį, visgi vaikų neturėjimas vis dar išlieka tema, apie kurią mažai kalbama. Nepaisant to, kad, remiantis įvairiais moksliniais tyrimais, maždaug kas šešta pora negali susilaukti vaikų (tai reiškia, kad greičiausiai mes visi turime tokių porų savo aplinkoje), retas apie tokias poras iš tikrųjų žinome. Taigi, negalėjimo susilaukti vaikų tema vis dar yra tabu ir todėl labai natūralu, kad asmeniškai su tuo susiduriantys žmonės gali pasijausti tokioje situacijoje vieniši, nerimaujantys ir be tuo metu taip reikalingos paramos. Pasak mokslinių šaltinių, prasta moters emocinė būsena taip pat yra susijusi su mažesne tikimybe, jog ši kreipsis pagalbos gydant nevaisingumo problemas.

Be abejonės, psichologinė būsena turi įtakos vaisingumui, tačiau konkrečią įtaką įvardinti sunku, nes dažniausiai tai tėra vienas iš daugybės faktorių, lemiančių nėštumo testo rezultatą. Galima rasti duomenų, kad kasdienis moters patiriamas stresas sumažina tikimybę pastoti, tačiau nurodomi procentiniai skaičiai labai įvairūs. Išskirčiau ilgalaikį ir intensyvų stresą, dėl kurio gali sutrikti moters menstruacinis ciklas. Pats streso išgyvenimas taip pat gali lemti elgesio pokyčius, kurie gali mažinti tikimybę pastoti. Pavyzdžiui, blogai besijaučiantis partneris gali atsiriboti, dažniau vengti fizinio ir lytinio kontakto.

Apibendrinti norėtųsi patarimu, jog planuojant nėštumą reikėtų pradėti rūpintis ne tik savo fizine sveikata (daug moterų dar iki nėštumo stengiasi pradėti sveikiau maitintis, vartoja papildus, pradeda sportuoti), tačiau ir emocine būsena. Net jei ji ir nebus pagrindinis kriterijus pastojant, gera emocinė būsena ne tik kad niekam nepakenkė, bet ir yra puikus startas pradedant tėvystės kelią. Net jeigu ir kiltų sunkumų tame kelyje, daugybė mokslinių tyrimų patvirtina, jog emociškai stabilesnis žmogus yra labiau linkęs ieškoti pagalbos, nuosekliau laikytis gydymo rekomendacijų bei sulaukti teigiamo efekto.

Dar visai neseniai buvo teigiama, kad susilaukti kūdikio gali nepavykti tik dėl moters sveikatos problemų. Vyrų nevaisingumas ilgą laiką buvo tema, apie kurią vengta garsiai kalbėti. Visgi, remiantis statistika, apie 30-40 proc. atvejų pora negali susilaukti vaikų dėl vyro vaisingumo sutrikimų. Ar keičiasi vyrų požiūris, ar dar yra vyrų paliekančių moteris vienas spręsti nevaisingumo problemas?

Nevaisingumo gydymas yra paremtas abiejų poros narių įtraukimu. Siekiant nustatyti galimas medicinines nevaisingumo priežastis, atliekami tyrimai tiek moteriai, tiek vyrui. Išties, tradiciškai vis dar yra įprasta kalbant tiek apie nėštumą, tiek apie nevaisingumą, didžiausią dėmesį sutelkti moters sveikatai, nes ir pastojus jos kūne vyksta pokyčiai, jai reikės išnešioti kūdikį, o siekiant gydyti nevaisingumą, dauguma tyrimų, procedūrų vykdoma jos kūne. Šiuo aspektu apie vyro vaidmenį buvo įprasta mažiau šnekėti. Visgi manyčiau, jog šiuo metu didėja porų sąmoningumas, supratimas apie kūdikio laukimosi procesą, daugiau kalbama apie abiejų partnerių sveikatos būklės įtaką nėštumui. Vėlgi, kiekvienas atvejis yra individualus.

Vyrų pagalbos ieškojimas dalinai susijęs su mūsų kultūriniais ypatumais. Vis dar gajūs pasisakymai apie stiprius ir neverkiančius vyrus. Ne vienas, ypač jautresnis pacientas, kalbant ne tik apie vaisingumo problemas, yra pasakojęs prisiminimus apie tai, kaip būdavo mokomas neverkti, nes jis ne mergaitė, stoiškai atlaikyti visas bausmes, sunkumus ir pan. Daugelį ankstyvųjų patirčių mes nešamės kartu su savimi ir į suaugusiojo gyvenimą. Natūralu, kad žmogus, kuris buvo mokomas ir išmoko, jog su savo problemomis turi susitvarkyti vienas, dažniau vengs prašyti pagalbos, nei jos ieškos. Ir atlikti tyrimai rodo, jog nevaisingi vyrai dažniau linkę slopinti savo išgyvenamą gedulą bei emocijas ir mažiau kalbėti apie savo psichosocialines problemas nei moterys. Manoma, jog vyrai susiduria su didesne savęs ir socialine stigma, deja, dažniausiai tai yra susiję ir su atsiribojimu nuo specialistų pagalbos.

Viename kokybiniame tyrime teko skaityti vyrų mintis po nesėkmingos IVF (apvaisinimo mėgintuvėlyje) procedūros. Daugelio jų manymu, psichologinė pagalba jiems nereikalinga ir ji turėtų būti labiau orientuota į moteris. Vyrai subjektyviai daugiau susidurdavo su sunkumais teikdami emocinę pagalbą savo partnerei, t.y. bandydami jai padėti išbūti šį sudėtingą laikotarpį. Įdomu, jog daugeliu atvejų jų partnerės nurodė, jog jos labai norėtų, kad jų partneriai taip pat gautų psichologinę pagalbą. Moterys nurodė, jog tinkamas partnerio psichologinis palaikymas joms buvo vienas svarbiausių veiksnių siekiant psichologinio atsistatymo.

Ką patartumėte poroms, patiriančioms sunkumų susilaukti kūdikio?

Visų pirma, negalint pastoti ilgiau nei metus (ir ilgiau nei pusmetį, kai moteris yra vyresnė nei 35 metų), rekomenduoju nedelsti ir kreiptis nevaisingumo specialisto konsultacijai ir ištyrimui. Ši rekomendacija galioja ir poroms, kurios turi vaikų, tačiau negali pastoti dar kartą. Vis dėlto, daugeliu atvejų nepastojimas yra susijęs su medicininėmis priežastimis, kurios gali būti gydomos ir išgydomos. Tuo pačiu noriu pabrėžti, jog daugumą sunkumų lengviau įveikti vos tik su jais susidūrus, nei bandant spręsti įsisenėjusias problemas. Atvykus pas gydytoją, svarbu nebijoti užduoti visų jums rūpimų klausimų. Informacija ir žinios yra vienas geriausių nerimo ir įtampos priešų. Žinoma, internete galima rasti labai daug įvairios informacijos, tačiau ji gali būti prieštaringa ir ne visada teisinga, todėl pasinaudokite proga gauti patikimą informaciją iš praktikos turinčio specialisto būtent apie jūsų konkretų atvejį.

Įrodyta, jog vaisingumą lemia ir tokie aplinkos bei gyvenimo būdo faktoriai, kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas. Todėl vienas iš dalykų, kurį pora turėtų padaryti pirmiausia – tai pasirūpinti ir tiek savo fizine, tiek emocine sveikata. Moteris nėštumo metu stengiasi vengti streso ir bereikalingos įtampos, būti fiziškai aktyvi ir sveikai maitintis, nerūkyti, nevartoti alkoholio ar narkotinių medžiagų, lygiai tą patį su partneriu ji turėtų daryti ir ruošdamasi nėštumui.

Gyvybės užsimezgimas gali užtrukti, todėl labai svarbu šalia nėštumo planavimo ir toliau gyventi pilnavertį gyvenimą. Su klientais dažnai pasikalbame apie ribas – labai sunku, kai visas pastangas ir resursus sukoncentruojame į vieną dalyką, visa galva panyrame į skausmingą situaciją ir kurį laiką net nepastebime, kaip nuo to nukenčia kiti dalykai, pavyzdžiui, darbinė ir laisvalaikio veikla, santykiai. Todėl labai naudinga su partneriu pasikalbėti ir kalbėtis nuolat, aptarti savo lūkesčius nėštumo planavime ir palaikyti vienas kitą, ypač kai rezultatai neateina taip greitai.

Jeigu jaučiate, jog jūsų emocinė būsena (didelis emocijų intensyvumas ir svyravimai, ilgalaikis stresas, nerimas, įtampa, beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas), patiriami sunkumai gali trukdyti pastoti, jeigu negalėjimo susilaukti kūdikio faktas tampa visa užgožiantis, nubraukiantis visus kitus tikslus, nedelskite ir kreipkitės į psichologą.

Ar kūdikio praradimas vienodai paveikia moteris ir vyrus? Su kokiais jausmais jie susiduria? Ar vyrai linkę užjausti patyrusias persileidimą moteris? Kaip, patyrus persileidimą, padeda psichologinė pagalba?

Atsakyti į klausimą, ar kūdikio praradimas vienodai paveikia moteris ir vyrus, iš tiesų sudėtinga. Turbūt tenka girdėti pasakymų, jog apskritai vyrai ir moterys linkę reaguoti kitaip, tačiau psichologo užduotis yra išgirsti būtent konkretaus asmens savijautą, kuri gali priklausyti nuo labai daug faktorių, pradedant asmens savybėmis (gebėjimu įveikti stresą, optimizmo-pesimizmo lygiu, nerimastingumu ir pan.), baigiant pačia kūdikio laukimo istorija (ar kūdikis buvo planuotas, kiek abu tėvai buvo įsitraukę į kūdikio planavimą ir laukimą, kokie buvo jų lūkesčiai, kokio amžiaus nėštumas nutrūko ir pan.) ir tuometinėmis psichosocialinėmis aplinkybėmis. Sakoma, kad bėda viena nevaikšto, ir dažnai žmonės ateina į konsultacijas su jausmu, jog vienu metu labai daug visko vyksta ir tam tikra situacija, pastūmėjusi juos kreiptis būtent tuo metu, gali būti tiesiog paskutinis lašas, pajutus, kad nebesusitvarkoma su susiklosčiusia įtampa ir patiems nebepavyksta jos įveikti. Tokios psichosocialinės situacijos, kaip nesutarimai šeimoje, finansiniai sunkumai, sunkumai darbe, nuolat patiriamas nerimas, nuovargio jausmas gali mus padaryti jautresnius ir sumažinti mūsų adaptacinius gebėjimus įveikti dar kitas iškylančias problemas, šiuo atveju – kūdikio praradimą.

Kūdikio praradimas nėštumo stadijoje yra sudėtinga tema. Daugelis esame susidūrę su artimojo netektimi, žinome tradicijas, būdus, kaip elgtis, galime numatyti, kaip tuo metu jausimės. Mes turime ryšį su tuo žmogumi, prisiminimus. Ir savitarpio pagalba šiuo atveju yra didesnė. Tuo tarpu kūdikio netekimas yra labai jautrus dalykas ir kartais žmonės kalba apie tai, jog aplinka, galbūt iš nežinojimo kaip reaguoti, galbūt iš nesupratimo, tiesiog atsitraukia ir palieka šį sunkumą porai. Teko girdėti moterų pasakojimų, kuomet įvykusį persileidimą ir patys medikai nuvertindavo, moteriai atvykus kraujuojant ir ieškant pagalbos negydydavo, nes nėštumas per mažas. Natūralu, kad tuomet būna ir pykčio, ir neteisybės jausmo, skausmo, kurio aplinkiniai gal ir nesupranta. Netekties jausmas gali būti labai stiprus, susijęs ne tik su pačiu nepavykusiu bandymu susilaukti vaiko, bet apskritai jausmu, jog moteris netenka viso gyvenimo etapo (laukimosi, gimdymo, tapimo mama, močiute ir pan.). Nutrūkus nėštumui, kai kurios poros net sau to negali įvardinti kaip gedulo. Dažnai renkamasi tam tikrą laiką išbūti tyloje ir izoliacijoje. Dalis psichologo darbo yra padėti pacientui ar porai įteisinti ir normalizuoti jų gedėjimo jausmą. Labai svarbu atsižvelgti į vienas kito jausmus, suprasti, kad ir partneris gali gedėti, jausti praradimą, bet gali nebūtinai tai išreikšti taip pat ar tuo pačiu metu, kaip ir mes.

Vyrams galbūt sunkiau pajusti patį emocinį ryšį su dar negimusiu kūdikiu, ypač jei nėštumas buvo mažas ir nebuvo pasiekta amžiaus, kuomet vyras, pridėjęs ranką prie moters pilvo, gali pajusti kūdikio judesius. Moterims, kurių kūne tai vyksta, tą emocinį ryšį pajusti lengviau. Visgi, mylinčiam vyrui paprastai sunku matyti kenčiančią partnerę, gali kilti kaltė, bejėgiškumo jausmas, nes norima padėti, o nežinoma, kaip.

Ar nevaisingumo arba kūdikio praradimo krizė gali suartinti porą?

Iš tiesų tiek nevaisingumo, tiek kūdikio praradimo krizė yra išbandymas tiek konkrečiam žmogui, tiek porai. Ir baigčių gali būti įvairių. Viena iš jų – įsimylėjimas iš naujo, suartėjimas, geresnis vienas kito pažinimas, didesnis pasitikėjimas vienas kitu. Jeigu nėštumo planavimo ir bandymo pastoti negalime visiškai kontroliuoti, tai santykių srityje asmeninės atsakomybės ir kontrolės turime daug daugiau. Todėl tarp partnerių labai svarbi abipusė pagarba, tarpusavio palaikymas, kalbėjimasis ir kito girdėjimas, išklausymas. Partneriai gali išgyventi skirtingas emocijas, naudoti skirtingas įveikos strategijas, tačiau empatija, rūpestis kitu žmogumi, pagarba padeda šiuos dalykus sugretinti, pasinaudoti vienas kito stiprybėmis, jei reikia, išmokti tokių dalykų, kurių galbūt niekada anksčiau dar nereikėjo (pavyzdžiui, palydėti kitą per liūdesį ir skausmą, kai be galo liūdna pačiam, palaikyti, kai ir pačiam viskas atrodo baisu ir beviltiška) ir eiti išvien, vienas kitam padedant. Tokios situacijos gali padėti pamatyti tas partnerio savybes, su kuriomis anksčiau nebuvome susipažinę. Jausmas, kad krizinė situacija įveikta kartu, užaugina abu partnerius, todėl iš jos išeinama stipresniais, su didesniu pasitikėjimu bei saugumu vienas kito atžvilgiu.