Ką vertėtų žinoti ieškant antrosios pusės?
Skyrybų dažnį iš dalies nulemia ir tai, kad vedybų partnerį turime išsirinkti patys. Sutikite, kad neturint panašaus patyrimo ši užduotis nėra tokia jau paprasta. Pasirinkimą apsunkina ir tai, kad į ankstesnių kartų sukauptą patirtį nebesiteikiame atsižvelgti. O juk su baltu pavydu galime prisiminti lietuviškame kaime klestėjusią piršlių tradiciją, kai kiekviename valsčiuje atsirasdavęs žmogus, „turėjęs akį“ sėkmingai suvesti jaunųjų poras. Ir nereikia manyti, kad tuomet buvo vertinamas vien tik nuotakos kraitis. Geriausi į užmarštį jau nukeliavusio amato atstovai, be jokios abejonės, žinojo, ko reikia to laikmečio santuokai.
Šiais laikais esame nuoširdžiai įtikėję, kad mus suveda meilė. Deja, įsimylėjimą lemiantys romantiški jausmai negarantuoja pastovesnių santykių. O pastarieji tikrai taptų daug geresni, jei kas kartą neišradinėtume dviračio, bet nuolankiai priimtume kitų žmonių sukauptą išmintį.
Ilgalaikiame meilės ryšyje neišvengiamai ima dominuoti draugystės komponentas (ko dažni įsimylėjėliai labai baidosi, kartu kasdami savo meilei duobę). Sėkmingi sutuoktiniai pirmiausia yra ir geri draugai. O draugystė prasideda ir reiškiasi per žemiau išvardytus dalykus:
Vienas kito pažinimas („pažinti žmogų“ reiškia pažinti ne tik jo teigiamas savybes, bet ir neigiamus charakterio bruožus, silpnybes, ydas, nes visa tai anksčiau ar vėliau išryškėja, tad geriau išsiaiškinti kai kuriuos dalykus iki tol, kol dar nieko rimto nenuspręsta).
Vienas kito jausmų supratimas (daug bėdos santykiams pridaro „aklumas“ kito žmogaus išgyvenimams, nesugebėjimas atsižvelgti į emocijų vaidmenį mūsų gyvenime).
Bendravimo stiliaus pažinimas (tai, kaip žmogus bendrauja, daug ką pasako apie jį patį, tad nuo pat pradžių turime rimtai vertinti jo bendravimo manierą).
Susipažinimas su artimiausiais draugais, šeimos nariais (neapsiribokite bendravimu tik dviese, neužsidarykite nuo kitų, jums bus kur kas lengviau pažinti vienas kitą draugų būryje, bendroje veikloje, kelionėse, darbuose).
Įsitraukimas į bendrą veiklą, panašių interesų puoselėjimas (kartu praleistas laikas tiesiogiai prisideda prie gilesnių bendrystės išgyvenimų).
Įsigilinimas į draugo pasaulėžiūrą ir jo vertybes, bendrų sąlyčio taškų suradimas (psichologų nuomone, jei konfliktai kyla dėl nesuderinamų pasaulėžiūrų ar skirtingų vertybių, jie paprastai neišsprendžiami).
Dalinimasis svajonėmis, planais, idėjomis, troškimais, norais (drąsa atverti savo vidinį pasaulį ir nuoširdus domėjimasis kitu žmogumi sukuria sąlygas išskirtiniam artumui).
Vedybos nuo pat pradžių gali būti pasmerktos užsibaigti skyrybomis, jei jos sudaromos abejotinu pagrindu. Psichologas Arturo Cattaneo įspėja apie dešimt santuokai pavojingų motyvų:
1. Žvelgimas tik į išorines asmens savybes, nekreipiant dėmesio į daug reikšmingesnius vidinio pasaulio aspektus (charakterio ir asmenybė bruožai, interesai, gyvenimo samprata).
2. Partnerio idealizavimas priskiriant jam/jai dorybes, kurios dažniausiai yra vaizduotės vaisius (kas visai normalu įsimylėjimo fazėje).
3. Baimė likti vienam ir noras įgyti tam tikrą socialinį statusą (bijo senmergystės/senbernystės, tad tuokiasi su pirmu pasitaikiusiu asmeniu).
4. Noras tapti nepriklausomam nuo savo tėvų.
5. Savęs įtvirtinimas einant prieš tėvų ar kitų reikšmingų žmonių, nepritariančių tokioms vedyboms, valią.
6. Baimė nutraukti viešai paskelbtas sužadėtuves (ypač sunku tiems, kuriems ir šiaip sunku apsispręsti, kai susiduriama su spaudimu).
7. Skandalo vengimas, kai moteris yra nėščia.
8. Vedybos iš gailesčio galvojant, kad tokiu būdu galima padėti nuskriaustam žmogui.
9. Įsitikinimas, kad santuoka gali būti vaistas nuo psichologinių problemų.
10. Motinos ar tėvo ieškojimas savo vyro arba žmonos asmenyje.
Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris taip pat išskyrė keletą klaidingų santuokos tikslų.
Pavojinga tuoktis ieškant ekonominio saugumo, tikintis žmonos/vyro asmenyje įsigyti tarną, norint vedybomis pateisinti savo nesėkmes, pasirenkant gerokai žemesnio statuso ar padėties žmogų (tuomet į jį visuomet galima žvelgti iš aukšto).
Įdomu pažymėti, kad A. Adleris nevengė ir gana konkrečių patarimų ieškantiems savęs verto vedybų partnerio. Sutikus potencialų kandidatą jis siūlė užduoti sau šiuos klausimus:
Ar tas žmogus pasitiki savimi? Ar jis linkęs bendradarbiauti? O gal jis domisi vien savimi? Ar jam nėra būdinga viešumos baimė, kai jis nuolatos galvoja apie tai, kaip atrodo kitų akyse ir ką apie jį mano aplinkiniai?
A. Adlerio nuomone, egzistuoja tūkstančiai ženklų, iš kurių galima pamatyti, kad asmuo dar nėra pasiruošęs santuokai. Štai keletas iš jų:
jis/ji vėluoja į pasimatymą be pateisinamos priežasties;
jis/ji nuolat moko ir kritikuoja kitus;
jis/ji yra labai jautrus(-i) (perdėtas jautrumas įspėja apie nepilnavertiškumo kompleksą);
jis/ji neturi draugų ir nemoka bendrauti viešumoje;
jis/ji neranda užsiėmimo, neįgyja profesijos;
jis/ji yra pernelyg pesimistiškas(-a) (pesimizmas išduoda drąsos stoką susiduriant su įvairiais iššūkiais);
jis/ji ieško idealaus partnerio ir niekaip jo neranda (naivu tikėtis idealaus vyro/žmonos).
A. Adlerio įsitikinimu, tinkamas kandidatas į sutuoktinius privalo pasižymėti aiškiai išreikštu socialiniu interesu: būti pajėgus išlaikyti draugystę, mėgti ir gilintis į savo darbą, labiau domėtis partneriu nei savimi.
Gyvenimo santuokoje esmę puikiai atspindi iš germaniškų kraštų pas mus atkeliavęs vestuvių paprotys, kai jaunieji dvirankiu pjūklu turi perpjauti rąstą. Šis darbas bus veiksmingas tik tuomet, kai jo ėmęsi partneriai dirbs sutartinai, atsižvelgdami į vienas kito veiksmus. Kiekvienas mėginimas tuo pačiu metu pjūklą traukti į save arba stumti nuo savęs baigsis nesėkme. Abu pjovėjai privalo įgyti ir individualių įgūdžių, ir „susigroti“ tarpusavyje. O tam prireiks ir laiko, ir praktikos, ir abiejų geranoriškumo.
Tad būsimo vyro arba žmonos suradimas tėra tik gera pradžia. Toliau laukia nuolatinis darbas – santykių puoselėjimas.
Mindaugas Radušis, psichologas,
Susiję straipsniai
