Kad medicina nevirstų bizniuku(5)

Akivaizdu, kad sveikatos apsaugos sistema JAV yra verslo rūšis. Imkime vieną kitą pavyzdį. Mes skundžiamės mažomis pensijomis ir aukštomis medicinos kainomis. Pavyzdys: vidutinė pensija JAV nuo 800 iki 1200 dolerių per mėnesį, o vieno danties plombavimas kainuoja įvairiai skirtingose valstijose, tačiau ne mažiau kaip 1300 dolerių. Priminsiu, kad pagrindinės sveikatos draudimo formos neapima stomatologijos, tai vizitas pas dantų gydytoją gąsdina daugelį mažų pajamų pacientą.   

Reklama

Kitas pavyzdys iš „The New York Times“. 26-metų Deepika Singh kieme sumušė savo kelio girnelę ir susižeidė koją. Ji kreipėsi pagalbos į Kalifornijos medicinos centrą. Jai nedelsiant suteikta būtina pagalba, sutvarkytos mažos plyšimo žaizdos (trys siūlės). Praėjus savaitei, ligoninės atsiuntė iki 2 tūkst. 229 JAV dolerių sąskaitas už suteiktas paslaugas.

Kitame medicinos centre Orel Roche, pacientei, kuri iškrito iš lovos ir susižeidė alkūnę, medicinos klijais užklijavus žaizdą paprašyta 1696 JAV dolerių už paslaugą. O Niujorko Lenox Hill ligoninė taip pat turi panašias kainas. Taigi supjaustyti piršto siuvimas kainuos apie 3 tūkst. 355 dolerių.

Viena diena JAV ligoninėje kainuoja apie 4 tūkst. dolerių. Tiesa, kai kuriais atvejais ji gali siekti 12 500 JAV dolerių. Viena iš priežasčių yra ta, kad vaistų ir paslaugų įkainius nustato jos pačios. Todėl lašelinė, kurią galima įsigyti už maždaug vieną dolerį vaistinėje, ligoninėje pagal įkainius kainuos 137 dolerius. O iš 2,7 trilijonų sveikatos išlaidų Jungtinėse Valstijose ligoninėms atitenka apie trečdalį. Svarbu yra tai, jog kainų apribojimų nėra, tai nuolat vyksta nekontroliuojamas kainų augimas.

Kad ir koks bebūtų sveikatos draudimas, JAV tenka bent kiek prisidėti prie sveikatos ar gydymo paslaugų išlaidų. Ši šalis turi net specialų terminą (out-of-pocket), kuris kitiems gali būti nežinomas. Todėl pridedu dar vieną schemą apie JAV gyventojų išlaidų sveikatai ir jos priežiūrai augimą (1 pav., šaltinis: National Health Costs vs. Your Health Costs). Iliustracija parodo asmens išlaidų augimą, palyginus su valstybių programų naudojamais resursais. Žmogus vis labiau ir labiau turi pats mokėti, mažai padeda net įvairios draudimo formos.

Galima suvokti, kodėl taip skiriasi medicinos paslaugų kainos JAV ligoninėse. Pavyzdžiui, paprastas kraujo tyrimas Pacific Medical Center kainuoja apie 300 dolerių, o paprastose laboratorijose jo kaina siekia tik 10 dolerių. Tai paaiškinama nesunkiai: ligoninės turi dengti nedraustų arba draustų polisais su mažomis sąnaudomis gydymo išlaidas. Iš vienų paimi, kitų dengi.

Kodėl sveikatos ir gydymo sistema JAV tapo tokia brangi? Ši sistema šiuo metu kainuoja 2,7 trilijono dolerių ir yra pirmaujanti pagal įdarbintų žmonių skaičių. Išlaidos šiai sistemai viršija karines išlaidas. Atrodytų, gal ir gerai, bet... Pažiūrėję į jos efektyvumą, atrasime, kad JAV pagal gyvenimo trukmę atsilieka nuo dalies Europos ir Azijos šalių. Pagal mirusių kūdikių skaičių yra „n-ioliktoje“ vietoje pasaulyje. Net žymūs JAV ekonomistai daro išvadas apie sistemos keitimo ir tobulinimo būtinumą.

Ryškiausia iliustracija – gyvenimo trukmės ir išlaidų jos priežiūrai santykis. Diagramoje (2 pav.) aiškiai matyti, kad Japonija ir daugelis Europos šalių turi daug efektyvesnes sistemas, iš kurių JAV reikės mokytis, tai yra perimti gerąją patirtį. Mums kiek paprasčiau, mes esame vieningos Europos sveikatos sistemos integruotoji dalis. Gera ar bloga, bet jau dalis. Vadinasi...

Pati brangiausia pasaulio sistema nėra efektyvi – jai trukdo per didelės išlaidos administravimui, perdėtas paslaugų branginimas. Aišku, jog yra ir kitų priežasčių, būdingų ne tik JAV, bet ir visoms šalims - naujos technologijos ir nauji vaistai yra perdėm brangūs.

Bet aš kreipiu dėmesį į tai, kad pasaulyje mes randame du priešingus, nors gal ir ne visai, gydymo sistemos modelius: perdėm privatų JAV ir perdėm valstybinį Baltarusijoje ar Šiaurės Korėjoje. JAV sveikatos sistema tapo pernelyg verslo struktūra, kur žmogus suvokiamas kaip galimas pelno elementas. Gydymas tampa priemone. Žmogus tampa priemone struktūrai funkcionuoti. Todėl mąstoma ne apie sveikatinimą, o apie banko sąskaitą, apie sveikatos draudimą. Versle svarbu uždirbti, kitaip žlugsi. Priešinga sistema Baltarusijoje ar Šiaurės Korėjoje turi dar bjauresnių ydų – bendra gydymo kokybė yra žema, kokybiškos paslaugos prieinamos tik elitui: aukštai partinei nomenklatūrai, kas buvo būdinga ir TSRS. Tuo žavisi kai kurie mūsų socialdemokratai, pamiršdami, kad 70 proc. sveikatos sistemos išlaidų koncentravosi elitiniuose centruose, aptarnaujančiuose partijos ir valstybės viršūnes.

Pasaulio sveikatos apsaugos sistema patenka į dar senovės graikams žinomą situaciją tarp Scilės ir Charibdės. Jos yra graikų mitinės būtybės – dvi pabaisos, gyvenančios pakrantės uolose abipus dabartinio Mesinos sąsiaurio ir ryjančios jūrininkus; iš to kilo posakis „būti tarp Scilės ir Charibdės“ (padėtis, kai iš abiejų pusių gresia pavojus).

Sveikatos apsaugos sistema nuolatos išgyvena įtampą: koks turi būti privačios iniciatyvos ir valstybės reguliavimo santykis? Sprendimas yra tik politinis. Jis gali gerokai pabloginti situaciją, gali ir kiek pagerinti. Man tik nesinori, kad sveikatos priežiūros sistema virstų kieno nors nors monopoliniu bizniuku.