Kad senatvė būtų ori(1)

Kada žmogus jau yra senas? Kada reikia pradėti rengtis senatvei? Kokios yra didžiosios senatvės bėdos ir ką daryti, kad vaikai netaptų tėvais savo tėvams? Ar vaikams padoru su tėvais aptarti turtinius reikalus, kada būtų laikas išklausyti tėvų pageidavimus – tarkim, kaip jie norėtų būti palaidoti ar  kur praleisti paskutiniąsias savo gyvenimo dienas? Ir kodėl mūsų žmonės dar taip bijo „valdiškų“ namų?

„Visuomenė sensta – senų žmonių daugėja. Vadinasi, daugėja ir su senų žmonių priežiūra susijusių problemų“, - teigė šiais klausimais sutikusios padiskutuoti Kretingos šeimos klinikos šeimos gydytojos Dalia Lapkūnienė, Regina Grykšienė ir Janina Sabaliauskienė. Medikės, turinčios per 3 dešimtis darbo praktikos ir asmeninės patirties slaugant savo artimuosius.

Esama dvejopos senatvės

Medikių teigimu, sulaukus 80-ies, ateina ir senatvė. Esama dvejopos senatvės – išorinės ir vidinės. „Ir jeigu išorinę senatvę dar galima maskuoti, vidinės senatvės nuslėpti neįmanoma“, - įsitikinusi D. Lapkūnienė, kurios pastebėjimu, vidinės senatvės ištiktas žmogus nebesidžiaugia gyvenimu, nebeturi lūkesčių, svajonių, senam žmogui būdinga atsiriboti nuo kitų, nebelieka noro bendrauti - žmogus tampa tarsi pavargęs nuo gyvenimo.

„Rytų medicina pastebėjo, jog žmogui yra užkoduotas tam tikras judėjimo, širdies tvinksnių, kvėpavimo skaičius. Kai jį išeikvoji – ateina senatvė.

Todėl ir patariama gyventi ramiau, nepasiduoti nereikalingoms aistroms, emocijoms – kuo daugiau savęs išeikvosime, tuo senatvė ateis greičiau, ir gali atsitikti taip, kad išbarstęs save – iš tiesų nieko nebeturėsi“, - kad gyvenime save reikia ir patausoti, kalbėjo D. Lapkūnienė.

Tačiau, gydytojos R. Grykšienės nuomone, tai nereiškia, jog reikia atsisakyti gyvenimo džiaugsmo, noro iš jo semtis gerų dalykų - tai kaip tik atitolina senatvę.

Medikės įvardino didelę mūsų visuomenės problemą – uždarumą, kuris senatvėje pereina į paranoją, o senas žmogus pradeda pykti ant viso pasaulio. „Štai kodėl senas žmogus nenori išeiti iš savo namų – iki gyvenimo galo jam norisi likti su savais būtent dėl visuomenės uždarumo“, - pastebėjo R. Grykšienė.

Artėja pensija – ruoškis senatvei

Anot gydytojos J. Sabaliauskienės, senatvei žmogus turėtų rengtis artėjant pensijai: „Tai daryti reikia dėl labai svarbios priežasties – kai žmogus iš tikrųjų sulaukia senatvės, tai yra tų savo 80-ies metų, jis praranda objektyvumą ir nebegeba savęs įsivertinti“.

Ką reiškia rengtis senatvei? Visų pirma, reikia apgalvotai pasirinkti, kur gyvensi – kad pats susitvarkytum, kaip sakoma, - „apeitum ūkį“. Būtina įvertinti, kur gyvena vaikai – ar juos bus lengva prisišaukti. Trečia, - reiktų pasitaupyti pinigų senatvei – gali būti, kad vaikai, kuriems svarbu užauginti savo vaikus, neturės atliekamų pinigų, kad padėtų tėvams.

„Ne tik kad padoru, bet ir reikia su tėvais aptarti turtinius reikalus – tėvai turėtų būti tiek protingi, kad dėl to visiškai neįsižeistų, neva, kažkas laukia jų mirties. Bet būtų labai gražu, kad tėvų sukauptas turtas ir būtų panaudotas jų oriai senatvei užtikrinti, o kas liko – tik tada pasidalinti su vaikais, - savo nuomonę šia jautria tema išsakė J.Sabaliauskienė. - Būtina išklausyti tėvų pageidavimų dėl laidojimo – ar jie pageidautų krematoriumo, ar tradicinių laidotuvių, kur norėtų būti palaidoti ir panašiai. Ir kol tėvai dar mąsto blaiviai, kol dar gali save objektyviai įsivertinti – nieko tokio, jeigu jų mintys būtų ir užrašytos“.

Pašnekovių nuomone, rengiantis senatvei reikia pasistengti bent šiek tiek keisti ir savo mąstymą, kad ateityje nebūtų manipuliuojama vaikais, susivokiant, kad vaikai irgi turi savo gyvenimą.

Tėvų globojimo tradicijos – gilios

R. Grykšienė atkreipė dėmesį į tai, jog mūsų tautos tradicijos globoti savo senus tėvus, neišvežant jų į senelių namus, yra labai gilios: „Tai atėję iš praeities: moterys neidavo į darbą, šeimininkaudavo namuose, o ir gausiose šeimose būdavo daugiau rankų, galinčių padėti slaugant senolį. Pareiga nukaršinti savo tėvus yra labai gili tradicija – gal ir gerai, kad jos neišsižadame“.

Kolegės medikės vis dėlto pripažino, jog Lietuvoje dar nelabai yra kur oriai senti, o privatūs senelių namai yra per brangūs kuklias pensijas gaunantiems tautiečiams, gi ir vaikai ne visada išgali apmokėti buvimo tokiuose namuose išlaidas.

„Trūksta ir socialinių darbuotojų, kurie ilgesniam laikui galėtų ateiti pas senolį ir jį ne tik sutvarkyti, bet ir pabendrauti, sukurti tą socializaciją, kurios seni žmonės netenka ir dėl fizinių, ir dėl dvasinių negalių“, - teigė medikės, įsitikinusios, jog valstybė padarė dar ne viską, kad slaugyti namuose jau į lovas atgulusius žmones būtų bent kiek lengvėliau.

„Artimieji vargsta slaugydami sergančiuosius onkologinėmis ligomis, Alzheimeriu, Parkinsonu, kitomis sunkiomis ligomis, kurios paguldo senus žmones, o artimiesiems užkrauna didžiulę atsakomybės naštą, su kuria niekas dalintis nenori. Keturis mėnesius pasinaudojus slaugos ligonine ligonį vėl tenka vežtis į namus, o pasisamdyti ateinantį žmogų nėra taip paprasta – parengtų šiam darbui žmonių trūksta, ne visi išgali susimokėti“, - savo mintis išsakė R. Grykšienė.

Kokia bus kiekvieno mūsų senatvė, gydytojos sakė, priklauso ir nuo to, kaip gyvenome: ar judėjome, ar teisingai maitinomės, ar dalijomės bendryste ir bendravimo džiaugsmu.

*

Vyresnio amžiaus žmonių vis daugėja. Prieš dešimtmetį, 2004 m. pradžioje, 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai sudarė 15,4 proc. visų gyventojų, o 2014 m. – 18,4 proc. 2014 m. pradžioje šalyje gyveno 542,7 tūkst. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, iš jų 146,3 tūkst., arba 5 proc. visų gyventojų buvo 80 metų ir vyresnio amžiaus. Nuo 2004-ųjų 80 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų skaičius padidėjo 54 proc. Vyresnių moterų yra daugiau negu vyrų. 2014 m. pradžioje šalyje 65 metų ir vyresnio amžiaus moterys sudarė 66,4 proc. visų 65 metų ir vyresnių gyventojų. 80 metų ir vyresnio amžiaus moterų buvo 2,8 karto daugiau negu vyrų.

www.pajurionaujienos.com