Kada atpigs vaistai Lietuvoje?(2)

Nevarginsiu skaitytojo spėlionėmis. Pasakysiu iš karto. Niekada! Ir pabandysiu paaiškinti kodėl.

Pradėkime nuo apibrėžimo, ką mes vadinsime vaisto kaina. Kaina vadinsime tą pinigų sumą, kurią tenka išsitraukus iš piniginės pakloti prie vaistinės kasos.

Reklama

Toji kaina susideda iš trijų sudedamųjų dalių: vadinamosios gamintojo deklaruotos kainos; tiekimo grandinės antkainio ir PVM.

Kas yra gamintojo deklaruota kaina? Tai yra kaina, kurią užsienio gamintojas deklaruoja SAM ir už ją parduoda vaistus didmeninio tiekimo įmonėms. Sakau, užsienio, nes kelios Lietuvos maisto papildų gamyklos didelės įtakos vaistų rinkai nedaro, o „Sanitas“ jau senokai yra Kanados firmos („Valeant“) filialas.

Kas gi yra tie gamintojai? Daugelių atvejų rinkos lyderiai yra transnacionalinės korporacijos su daugiamilijardėmis apyvartomis. Daugelio farmacijos gigantų metinė apyvarta yra 10-30 mlrd. EUR.  Lietuvoje šių gigantų apyvarta gali siekti 5-20 mln. EUR. Taigi transnacionalinei korporacijai Lietuva yra verslo užkampis, dėl kurio niekada nebus aukojami globalūs interesai. O globalūs interesai reiškiasi štai kame. Europos Sąjungoje galioja vadinamoji referentinė kainodora, t.y. tokia sistema, kai visų šalių vyriausybės keičiasi informacija apie kompensuojamųjų vaistų kainas ir siekia gauti sau palankiausią kainą iš gamintojo. Taigi įsivaizduokite situaciją: kompanija X Lietuvoje parduoda vaisto Y už 1 mln. EUR. Išsikviečia valdininkas kompanijos X atstovą ir sako: „Labai jau brangus tas jūsų vaistas, sumažinkite kainą 10%, o jei ne, tai išmesime iš Sąrašo (kompensuojamųjų vaistų)“. Kompanijos X atstovas rašo laišką į vieną iš Europos sostinių, kad Lietuva visai suįžūlėjo, reikalauja kainą sumažinti. Vienoje iš Europos sostinių sėdi finansų ekspertas, kuris greitai primeta, kad sumažinus kainą 10% Lietuvoje, gali tekti tiek pat sumažinti kainą ir kitose ES valstybėse, kuriose vaisto Y apyvarta siekia 1 mlrd. EUR. Taigi gelbėdama 1 mln. EUR Lietuvoje transnacionalinė korporacija praras 100 mln. EUR kitose šalyse. Turbūt nereikia ilgai spėlioti, koks bus atsakymas? Taip taip, jis parašys, kur ten visiems Lietuvoje eiti reikia. Adresas nebus įmantrus, gal tik iš kokių trijų raidžių . . . Tai SAM klerkai atsidurs nepavydėtinoje padėtyje: arba eiti sau, arba rizikuoti ir išmesti vaistą iš Sąrašo. O išmesti juk ne taip lengva. Bus įjungta galinga viešųjų ryšių mašina: pasipils protesto laiškai iš pacientų, pacientų organizacijų, ekspertų, vyr. specialistų ir kt. Visi vienu balsu tvirtins, kad jei ne šis vaistas, tai dar neemigravę Lietuvos piliečiai kris kaip rudeninės musės. Jeigu labai reikės, tai ir kokios nors galingos šalies ambasadorius pas premjerą užsuks, pakalbėti, kaip čia smaugiama laisvoji prekyba. Taigi esame maža didelio pasaulio dalis ir turime už tai mokėti didelę vaistų kainą. Tiesa, kartais SAM valdininkai „pasipiarina“, neva jie kažkur kažką nuderėjo. Meluoja ir neraudonuoja. Dėl anksčiau išvardintų priežasčių „prispausti“ transnacionalinės korporacijos neįmanoma. Ji nuleidžia kainą, kai pati nori ar kai kas nors pasikeičia pasaulinėje vaistų rinkos konjunktūroje, bet tik ne todėl, kad koks valdininkas Lietuvoje pagrasino „išmesti iš sąrašo“.

Antrasis kainos komponentas yra prekybinis antkainis. Teoriškai yra didmeninis antkainis ir mažmeninis antkainis. Tačiau 90 proc. vaistinių priklauso 3-4 didmeninio platinimo įmonėms, todėl apie atskirus antkainius nėra prasmės kalbėti, nes yra vienas antkainis, valdomas iš vieno centro. Antkainiai suskirstyti į dvi rūšis: vieni kompensuojamiesiems vaistams (mažesni), kiti nekompensuojamiesiems vaistams (didesni). Suprantama, už kompensuojamuosius vaistus galiausiai sumoka valstybė, todėl ir antkainiai nustatyti mažesni. Palyginimui: jeigu gamintojo deklaruota kaina yra 10 Lt, tai kompensuojamųjų vaistų prekybinis antkainis bus 2,70 Lt, o nekompensuojamųjų 4,27 Lt. Ar įmanoma sumažinti nekompensuojamųjų vaistų antkainį? Ko gero, taip. Bet tam reikia politinės valios. O štai ar jos yra?

Lietuvoje yra per daug vaistinių. Pvz.: Tarybų Lietuvoje buvo apie 400 vaistinių. Beje, maždaug tiek pat yra šiuo metu ir socialistinėje Danijos Karalystėje.  Ir nieko, užtenka. Ten valstybė pagal šalies demografinę padėtį nusprendžia, kur ir kiek reikia vaistinių. Šiandien Lietuvoje bus kokie 1200 vaistinių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pastovieji kaštai išaugo, o kiekvienos vaistinės apyvarta sumažėjo. Suprantama, neužtenka joms antkainio esant tokiam verslo modeliui. Tačiau uždarius 60 proc. Lietuvos vaistinių, likusios, ko gero, išgyventų ir iš mažesnio antkainio. Tačiau kas ir kaip tai padarys, aš nežinau. Manyčiau, niekas ir niekada. Tiesa, Estija ėmėsi vaistinių tinklų ardymo. Gal kas nors ir išeis, laikas parodys . . .

Trečiasis kainos komponentas – PVM. Vienas iš įdomiausių kainodaros momentų. Kompensuojamiesiems vaistams jis „lengvatinis“, t.y. 5 proc., o nekompensuojamiesiems pilnas, t.y. 21 proc. Kompensuojamųjų vaistų PVM prasmė iš viso neaiški. Pirmiausia iš PSDF (t.y. socialinio draudimo mokesčių) biudžeto už tuos vaistus sumokama, o paskui pinigai keliauja į VMĮ surenkamąją sąskaitą. T.y. sukuriama lyg ir kokio PVM regimybė, tačiau pinigai stumdomi tarp valstybės sąskaitų. Tiesa, kaskart artėjant rudeniui vis padiskutuojama apie PVM lengvatą kompensuojamiesiems vaistams ir ji vis pratęsiama, matyt, visgi suvokiant 21 proc. PVM valstybės kompensuojamiesiems vaistams įvedimo absurdiškumą.

Kas kita PVM nekompensuojamiesiems vaistams. Jis atsirado 2008-ųjų rudenį, kai Kubilius įvedė šalyje krizę. Įdomus dalykas. Ekonomikos teorijoje yra tokia sąvoka „paklausos elastingumas“, t.y. kiek paklausa reaguoja į kainos kilimą. Taigi, įvedus PVM vaistams (t.y. juos dramatiškai pabranginus) paklausai nieko neatsitiko. Palyginkime, kitose ūkio šakose (žuvis, daržovės, spauda, viešučiai) kilo baisus erzelis panaikinus PVM lengvatą, o štai vaistų srityje tylu. Prarijo ir vartotojai, ir platintojai, ir gamintojai. Taigi, kokia gi prasmė mažinti PVM? Netgi priešingai, jeigu būčiau Finansų ministerijos analitikas, sakyčiau, dar didinkime. Juk žmonės laiko sukaupę 44 mlrd. litų (čia vien bankuose). Valdžiai paliepus žmonės taupo. O vienintelis būdas išplėšti tas santaupas yra tiesioginio vartojimo, t.y. PVM mokesčio didinimas, juo labiau, kaip praktika rodo, kokia neelastinga vaistų paklausa.

Apibendrinu, mieli tautiečiai: nėra Lietuvoje jokių vidinių mechanizmų vaistų kainų mažėjimui.

1. Gamintojo deklaruota kaina nepavaldi Lietuvos valdžiai.

2. Prekybinio antkainio mažinimui nėra politinės valios totalinei sistemos reformai.

3. PVM mažinimui nėra jokios ekonominės logikos.