Kada Lietuva gali tikėtis realios sveikatos apsaugos reformos?

Vasario 15 dieną pradėjusiame veikti portale anglų kalba apie Lietuvą “VilNews”  skelbiamas dr. Audriaus Šimaičio straipsnis “Kada Lietuva gali tikėtis realios sveikatos apsaugos reformos?”. “Vakarų Lietuvos  medicinos” skaitytojams siūlome šio straipsnio vertimą iš anglų kalbos.

Mano pastangos pakeisti požiūrį į Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą prasidėjo 2009 m. sausį,  dar gerokai prieš tai, kai Sveikatos apsaugos ministerija pradėjo dabartinę reformą. Tuomet  kartu su puikiu bendradarbiu Žilvinu Beliausku sukūrėme patį pirmąjį planą, kaip įvykdyti pokyčius. Tačiau valdžios institucijos į tai atkreipė labai mažai dėmesio.

Kai 2009 m. rudenį Sveikatos apsaugos ministerija pradėjo dabartinę reformą, buvo akivaizdu, kad siūlomi pakeitimai, nors ir svarbūs, neatneš ilgalaikės sėkmės, nes sprendžiant įsišaknijusias problemas reikėjo siekti daug gilesnių pokyčių.

Tuomet sukūriau koncepciją, kuri vadinasi „Vertybėmis pagrįsta reforma“. Pagrindinė šios koncepcijos idėja yra trijų medicinos regionų, kurių universitetų centrai būtų pagrindinės koordinuojančios institucijos, įkūrimas Lietuvoje. Vilniuje ir Kaune tokios įstaigos jau yra, o Klaipėdoje – dar ne.

Viena iš akivaizdžių priežasčių, sukeliančių tokias problemas kaip korupcija, yra ta, kad ligoninių vadovai turi pernelyg daug galių. Iš tiesų jų įgaliojimai galėtų būti palyginti su viduramžių karalių. Nėra kontrolės ir atskaitomybės už veiksmus, kadangi ligoninių gydymo ir steigimo tarybos neturi jokių sprendžiamųjų galių. Prieš šešerius metus Seimas  priėmė įstatymą, pagal kurį ligoninės vadovams nėra pensinio amžiaus ribos, taip dar labiau apsunkindamas situaciją. Tai vienintelė darbuotojų kategorija šalyje, turinti tokią privilegiją.

Čia tik keletas pavyzdžių, iliustruojančių, kad per daug galios yra sutelkta vienose rankose. Tai privedė prie to, kad gydytojai ir slaugytojai tapo labai pasyvūs ir, metams bėgant,  jie niekada taip ir neišdrįso išreikšti savo susirūpinimo ar viešos nuomonės. Tai, kad gydytojai ima neoficialius mokėjimus, taip pat labai prisideda prie sistemos stagnacijos.

Todėl mes turime sukurti instituciją, kuri spręstų šiuos klausimus ir išlaisvintų esamų struktūrų ir baimių slegiamą potencialą.

Sveikatos apsaugą kiekviename iš trijų regionų galėtų koordinuoti išrinktų tarybos (valdybos), kurios būtų sudarytos iš gydytojų, slaugytojų, ligoninių vadovų, visuomenės ir pacientų organizacijų atstovų. Tokiu būdu būtų pasiektas galios balansas tarp ligoninių vadovų ir medikų. Regioninė taryba būtų atsakinga už strateginius sprendimus, o ligoninės būtų atsakingos už šių sprendimų įgyvendinimą.

Svarbi šios koncepcijos dalis yra nauja gydytojo sutartis, kuri turėtų apimti visus modernius gydytojo vaidmens aspektus šiandieninėje visuomenėje. Ši koncepcija taip pat numato gerokai pasikeitusį slaugytojų vaidmenį, kadangi dabartinių slaugytojų vaidmuo Lietuvoje yra smarkiai atsilikęs nuo laiko.

Nuo 2009 m. rudens surengiau daugybę koncepcijos „Vertybėmis pagrįsta reforma“ pristatymų ligoninėse, įvairiose organizacijose, įskaitant pristatymus Seimo pirmininkei Irenai Degutienei, tuometiniam sveikatos apsaugos ministrui Algiui Čaplikui, prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikatos apsaugos komandai. Įvairiose nacionalinės žiniasklaidos priemonėse skelbiami mano straipsniai, atspindintys šias idėjas.

Ir toliau inicijuojant pokyčius pavyko suburti Vakarų Lietuvos gydytojų ir pacientų iniciatyvinę grupę. 2010 m. sausio 15 dieną ši grupė kartu su Klaipėdos universitetu surengė konferenciją. Joje dalyvavo apie šimtą gydytojų, pacientų organizacijų ir slaugytojų atstovų iš Vakarų Lietuvos. Šios konferencijos rezoliucijoje pritariama Klaipėdos universiteto ligoninės steigimui, pirmiausiai įkuriant visų trijų ligoninių asociaciją* Klaipėdoje. Rezoliucijoje taip pat pritariama asociacijos tarybos steigimui manant, kad tai padės sukurti valdžios ir įtakos pusiausvyrą medikų tarp ligoninių administratorių. Tai taip pat leistų šiuolaikiniais metodais spręsti sveikatos apsaugos valdymą.

Iš esmės nebuvo jokios valdžios institucijų reakcijos į šią konferenciją, ir tai yra dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, Vilniaus ir Kauno medicinos universiteto ligoninės nenori prarasti savo dominuojančio statuso, nes tai akivaizdžiai yra susiję su finansais. Jos turi tiek daug galių ir įtakos Sveikatos apsaugos ministerijai, kad kai kurie autoritetingi politikai ir sveikatos apsaugos aktyvistai net teigia, jog sveikatos apsauga Lietuvoje vadovaujama jų, o ne ministro. Antra, dauguma Klaipėdos ligoninių direktorių nenori turėti universiteto centro, kadangi tai sumažintų  jų vaidmenį.

Tai buvo labai gerai pademonstruota per paskutinįjį forumą, kurį inicijavome kartu su Klaipėdos miesto meru 2010 m. lapkričio 26 dieną. Tik vienas iš trijų pagrindinių Klaipėdos ligoninių direktorių dalyvavo šioje diskusijoje. Buvo diskutuojama apie Klaipėdos ligoninės ateitį ir vieningai nuspręsta, kad yra akivaizdus poreikis įsteigti Klaipėdos universiteto ligoninę. Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius, kuris dalyvavo renginyje, pritarė šiai idėjai. Nuo tada niekas nebuvo patobulinta.

Mūšis tęsiasi.

 * Šiuo atveju kalbama ne apie visuomeninę asociaciją, bet apie valstybinę instituciją su realiomis galiomis.