Kai šviečia pilnatis

Atsivertę mėgstamo dienraščio kriminalinių naujienų puslapį ir tų naujienų išvydę daugiau, nei įprasta, nesąmoningai žvilgtelime į kalendorių. „Viskas aišku – pilnatis“, - pagalvojame. Panašiai susimąsto ir medikai, sulaukę daugiau susižeidusių ar per nelaimingus atsitikimus nukentėjusių pacientų vizitų, ir psichologai, išvydę perpildytą dienotvarkę. Taip pat policijos pareigūnai, gavę daugiau iškvietimų. Tačiau ar iš tiesų pilnatis taip stipriai veikia mūsų elgesį ir situacijas, vykstančias aplink? O gal tai paprasčiausias įsitikinimas, noras kažkuo pateisinti žmogaus ydas, klaidas, kartais - ir nusikalstamą elgesį?

Reklama

Pilnaties psichozių „istorija“

Anglų ir kai kuriose kitose kalbose žodis „pamišimas“ yra kilęs iš kito žodžio - Luna. Luna buvo romėnų mėnulio deivė. O vienas iš žodžio „pamišimas“ apibrėžimų - „kartais įvykstantis proto aptemimas, susijęs su mėnulio fazėmis“.

Tokių sąsajų šaknys siekia senus laikus, tačiau jos daug kam aktualios ir šiandien. Graikų filosofas Aristotelis ir Romos mokslininkas, karo vadas Plinijus Vyresnysys pastebėjo, kad, šviečiant pilnačiai, naktis esti labai drėgna. Toji drėgmė, anot jų, prasiskverbia į žmogaus smegenis ir sukelia epilepsijos priepuolius, psichozes, nepaaiškinamą elgesį.

Tikėjimas pilnaties sukeltu pamišimu aktualus buvo ir viduramžių Europoje. Žmonės baiminosi per pilnatį siautėjančių vilkolakių ir vampyrų.

Britanijoje 1842 metais netgi sukurtas „Pamišimo aktas“. Aktas tvirtino, jog žmonės yra linkę trumpam išsikraustyti iš proto ir nusikalsti per pilnatį, o tai esą turi būti lengvinanti aplinkybė. Nemažai to meto advokatų laimėjo bylas ir taip išteisino savo „nepakaltinamus“ klientus, įvykdžiusius žmogžudystes, vagystes, kitus nusikaltimus per pilnatį.

Išstudijavęs Aristotelio ir Plinijaus Vyresniojo bei kai kurių šiuolaikinių mąstytojų mintis, psichiatras iš Majamio (JAV) Arnoldas Lyberis sugalvojo, jog pilnatis neigiamai veikia žmogaus psichiką ir elgesį todėl, kad per pilnatį mėnulio gravitacinė jėga stipriai veikia vandens kūnus. Keičiantis mėnulio fazėms, keičiasi bangavimas vandenynuose, o juk žmogaus kūną taip pat sudaro 80% vandens. Taigi, kai kažkokiu būdu sutrikdomos vandens molekulės nervų sistemoje, sutrinka ir visa nervų sistemos veikla. 1978 metais Arnoldo Lyberio išleista knyga „Kaip pilnatis veikia tave“ tapo bestseleriu, nors joje net nebuvo remtasi jokiais moksliškai įrodytais faktais.

Priešingai, yra net trys priežastys, paneigiančios „vandens teoriją“. Pirma, pilnaties gravitacijos jėga yra per maža, kad kažkaip pasiektų ar veiktų mūsų smegenis, psichiką, elgseną. Antra, mėnulio gravitacija aktuali tik atviriems kūnams – ežerams, vandenynams. Trečia, gravitacinė jėga stipriausia ne per pilnatį, o jauno mėnulio fazėje.

Daugelis tiki mėnulio fazių įtaka

Kai kurie žmonių įsitikinimai yra tokie stiprūs, kad nepaiso net mokslinių faktų. Kartais pilnačiai suverčiama kaltė beveik dėl visko: žmogžudysčių, savižudybių, smurto šeimoje, nelaimių kelyje, žemės drebėjimo, traumų,  mėgstamos futbolo komandos pralaimėjimo, vertybinių popierių kainos svyravimo, nevykusio pasimatymo ir taip toliau.

Vienos apklausos metu JAV išsiaiškinta, kad apie 40% visuomenės neabejoja mėnulio fazių įtaka žmogaus elgesiui ir didesnei nusikaltimų, nelaimių statistikai. Tuo neabejoja ir apie 80% medikų, ypač psichikos sveikatos specialistų. Apklausus vieno koledžo pažangiausius studentus,  pusė jų tvirtino tą patį. Kai kuriose JAV valstijose, esant pilno mėnulio fazei, netgi dirba daugiau policijos pareigūnų. Nuo amerikiečių neatsilieka ir europiečiai – bent trečdalis įvairias negeroves sieja su šia mėnulio faze. Kuo remiasi toks tikėjimas?

Pirmoji priežastis veikiausiai būtų istorinė – pradedant Plinijaus Vyresniojo teorijomis, viduramžių baimėmis ar dvidešimt pirmojo amžiaus psichiatrų bestseleriais.

Antra, iki kol buvo atrastas dirbtinis apšvietimas, žmogus jautėsi neatsiejama gamtos dalimi. Mėnulio šviesa turėjo didelę įtaką žmogaus paros ritmui. Esant pilnačiai, lauke būdavo iki 250 kartų šviesiau, nei kitos mėnulio fazės metu. Žmonės tokiomis naktimis mėgdavo linksmintis, švęsti, burtis. Natūralu, kad ten, kur daug žmonių, įvyksta daugiau nelaimingų atsitikimų, nei ten, kur jų mažai. Psichiatras Čarzlas Reisonas su kolegomis iš Emory Universiteto Atlantoje (JAV) teigė, kad tuomet, kai dar nebuvo elektros ir dirbtinio apšvietimo, per pilnatį iš namų išeidavo pasivaikščioti žmonės, turintys miego sutrikimų. Juk dažnai miego sutrikimai kamuoja ir psichologinių problemų turinčius žmones – prislėgtus, sergančius depresija, bipoliniu afektiniu sutrikimu. Štai kodėl pilnatis buvo siejama su pamišimu.

Psichologai Loren ir Žanas Čiapmanai iš Viskonsino (JAV) turi ir dar vieną teoriją - „selektyvaus mąstymo“ arba „apgaulingo ryšio“. Išprusę, išsilavinę žmonės kartais tiki tuo, kuo nori tikėti. Tai jiems palengvina kasdienybę, neapsunkina minčių. Ignoruojami įrodymai ir moksliniai faktai, kad tiesa gali būti kitokia. Kitaip tariant, tikima tam tikru priežastiniu ryšiu, kuris neegzistuoja. Pavyzdžiui, daugelis yra šventai įsitikinę, kad sąnarių skausmas jiems paūmėja esant oro permainoms, nors iki šiol jokio ryšio tarp oro sąlygų ir sąnarių skausmo nėra. Kai kada mums patogiau manyti, kad tam tikrų įvykių priežastys yra tokios, nei gyventi nežinomybėje. Kai šviečia pilnatis ir nutinka kas nors negero, mes iškart į tai atkreipiame dėmesį. Mintimis pasidaliname ir su draugais, kolegomis. Todėl tie įvykiai ilgam įstringa mūsų ir aplinkinių atmintin. Priešingai nei blogi įvykiai, nesusiję su jokia mėnulio faze. Tokius greičiau pamirštame.

Vienas tyrimas atskleidė, kad psichiatrijos ligoninės slaugytojos, tikinčios pilnaties įtaka žmogaus elgesiui, per šią mėnulio fazę darydavo žymiai ilgesnius įrašus pacientų ligos istorijose nei tos, kurios pilnaties nesureikšmino.

Galiausiai prie įsitikinimų prisidėjo ir žmonių mėgstama fantastinė literatūra, Holivudo filmai, kai kurie moksliškai nepagrįsti populiariosios psichologijos leidiniai.

Ką sako statistika?

Statistika negailestinga tiems, kurie šventai įtikėję „blogąja“ pilnatimi. Nėra jokių įrodymų, kad nelaimių ir nusikaltimų skaičius išauga šiuo periodu. Jėgas sujungę mokslininkai, psichologai, astronomai iš Floridos ir Kolorado (JAV) ilgą laiką ieškojo tokių įrodymų: analizavo įvairias bylas, nusikaltimų ir nelaimių statistikos duomenis ir... nuleido rankas – jokio priežastinio ryšio nerasta. Atlikusi metaanalizę, sudėjusi įvairaus pobūdžio tyrimų rezultatus į vieną krūvą, 1985 metais šių specialistų komanda paskelbė publikaciją pavadinimu: „Daug triukšmo dėl nieko: pilnatis“ (James Rotton, Roger Culver, Ivan W. Kelly).

Su paskelbta nuomone nesutinkantys kritikai puolė ieškoti priešingų įrodymų. Vieną pavyko aptikti. Entuziastų komanda pranešė, kad 1982 metais automobilių avarijų per pilnatį buvo šiek tiek daugiau. Tiesa, buvo nutylėta, jog tais metais pilnatis dažnai švietė savaitgaliais. Natūralu, kad žmonės savaitgaliais daugiau važinėdavo. Kartais – ir būdami ne patys blaiviausi.

Kai kurie mokslininkai ieškojo ryšio tarp agresyvaus, žiauraus žmonių bei gyvūnų elgesio ir pilnaties – vėl tokio ryšio nerasta. Kanados psichologai nepatingėjo apžvelgti daugybės įvairių klinikų ir medicinos įstaigų duomenų. Deja, išvada tokia pati – blogybės nepriklauso nuo mėnulio fazių.

O vis dėlto...

Tačiau visiškai nepriklausomi nuo mėnulio ir pilnaties fazės nesame. Tik gal kiek kitokiu aspektu, nei padidėjęs nusikalstamumas ar traumos.

Štai neseniai buvo atliktas eksperimentas: kelis mėnesius buvo nuodugniai tiriamas grupės žmonių miego ritmas kelias dienas per savaitę iš eilės.

Pastebėta, kad esant pilnačiai, giliojo miego fazės metu smegenų aktyvumas sumažėjo 30% daugiau, nei esant kitai mėnulio fazei. Taip pat žmogui reikėdavo vidutiniškai 5 minutėmis daugiau laiko įmigimui. Pats miegas trukdavo vidutiniškai 20 minučių trumpiau ir būdavo ne toks gilus. Išsiskirdavo ir mažesni melatonino – hormono, kuris reguliuoja miego ir budrumo ciklus, kiekiai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad kartais už mistiškų, paslaptingų įsitikinimų slypi patys paprasčiausi faktai ar istoriškai susiklostę motyvai. Tačiau dažniausiai tie įsitikinimai mums yra kur kas įdomesni ir „patogesni“.

Šaltiniai

Tall Tales about the Mind and Brain. Separating Fact from Fiction, edited by S. Della Sala, Oxford: Oxford University Press, 2007, pp. 401-410.

https://www.livescience.com/7899-moon-myths-truth-lunar-effects.html

https://www.abc.net.au/science/articles/2012/03/27/3464601.htm