Kaip atpažinti ir įveikti žemą savivertę(1)

Savivertė yra kaip sveikata – nėra per daug sveiko žmogaus, nėra ir per gerai save vertinančio, o nepasitenkinimas savimi kelia daug intensyvių jausmų, su kuriais sunku susidoroti. Taip LRT RADIJUI sako klinikinė psichologė Lina Rasimaitė. Anot jos, žemos savivertės grėsmės atsiranda vaikystėje: „Jei vyras auga su nuostata, kad jis negali verkti ir rodyti savo jausmų, vėliau labai pyksta ant savo liūdnosios, verksmingos dalies, stengiasi ją slėpti, jam dėl to gėda.“

Reklama

– Kas yra savivertė?

– Tai sudėtingas dalykas. Kita vertus, visi tai turime ir nuolat patiriame. Savivertė – tai supratimas, priėmimas ir džiaugsmas dėl savo gerų ir blogų savybių. Normali savivertė pasižymi tolerancija savo blogoms savybėms. Bandoma ne paslėpti, o priimti, susitaikyti.

– Kaip formuojasi savivertė? Ar tai priklauso tik nuo mūsų, ar nuo aplinkos?

– Savivertė formuojasi santykyje. Pirmiausia, su ankstyvaisiais globėjais, tėvais, kai esame maži. Tėvai nuo kūdikystės mus mato kaip neblogus žmones. Tą jų matymą perimame. Nebeglobojami tėvų, kitose situacijose, matome save tarsi tėvų akimis.

Jei tėvai ar kiti artimi žmonės nuo pat vaikystės buvo linkę kritikuoti, atsiranda grėsmė. Kai kada skatinama slėpti tam tikras savo dalis, sakoma – nebūk purvinas, nevalgyk kaip kiaulė, neverk, nes tu berniukas. Jei vyras auga su nuostata, kad jis negali verkti ir rodyti savo jausmų, vėliau jis labai pyksta ant savo liūdnosios, verksmingos dalies, stengiasi ją slėpti, jam dėl to gėda. Tai ir lemia žemą savivertę.

– Kas vyksta, kai bandome kažką nuslėpti?

– Tuomet mes labai stengiamės, tam skiriame labai daug savo jėgų. Kad ką nors paslėptume, reikia investuoti nemažai energijos. Dėl to lieka ne tiek daug energijos visiems geriems dalykams. Ne tiek daug nuveiksi ir sukursi, jei beprotiškai stengsiesi kažką nuslėpti.

– Kas įvyksta, jei vaikystėje tėvai giria vaiką tik už pasiekimus?

– Labai padidėja orientacija į pasiekimus. Tačiau mes nieko negalime išmokti neklysdami – nei plaukti, nei skaityti, nei skaičiuoti. Mes nuolatos klystame ir tik taip suprantame, kur mums dar reikia pasistengti. Klaidas galime priimti kaip turtą, mokytis jas taisyti ir užaugti stipresni.

Kai žmogus orientuojasi tik į dalykus, už kuriuos bus giriamas, jo gyvenimo kelias vingiuoja labai saugiais koridoriais – ten, kur jis gaus pripažinimą. Situacijų, kur jis gali pasirodyti ne taip gerai, jis dažniausiai vengia. Dėl to žmogus praranda dalį gyvenimiškos patirties, ji tampa siaura.

– Kokią įtaką paauglių savivertei turi tėvai?

– Aplinka savivertei įtakos daro nuolatos, paauglystėje – taip pat. Tėvai yra reikšmingi, nes jie gali arba stengtis suprasti, pažinti paauglį, arba eiti kitu keliu. Pavyzdžiui, jei paauglys nusprendžia tapti gotu, tėvai turi daugiau nei vieną pasirinkimą, kaip elgtis. Jie gali bandyti suprasti, kas vyksta, domėtis, atkreipti dėmesį į rizikas ir pan. Kitas kelias yra drausti, kritikuoti, žeminti. Tėvai kartais tai daro iš baimės, o jų baimė kyla iš nesupratimo. Visada galima bandyti suprasti, o suprasti galima kalbantis.

– Savivertė ryškėja paauglystėje. O ar yra nepasitikinčių savimi vaikų?

– Yra labai nudrąsintų vaikų. Tačiau joks kūdikis negimė nudrąsintas, bijantis tyrinėti. Kūdikiai nuo pat mažumės eina, tyrinėja, krenta, nusidegina. Taip išmoksta, kas galima, o kas ne. Kartais ribos, kurių jie išmokomi, labai siauros. Vaikai būna išmokyti bijoti praktiškai visko.

– Kaip atpažinti žemą savivertę?

– Pirmasis požymis – nuolatinis skausmas, nepasitenkinimas, liūdesys dėl to, koks iš tikrųjų esi. Jei nuolat norisi tam tikrą savo pusę slėpti, dėl jos gėda, norisi keistis, tačiau nepavyksta, tai ir yra žema savivertė. Kuo didesnis atstumas tarp tikrojo „aš“ ir idealo, kuriuo norėtųsi būti, tuo žemesnė savivertė.

– Kaip žema savivertė atsispindi santykiuose su partneriu, draugais?

– Yra banalus, bet daug prasmės turintis posakis – mylėk savo artimą taip, kaip pats save. Ką dažniausiai išgirstame? Kad reikia mylėti kitą žmogų. Tačiau praleidžiame dalį, sakančią, kad jį mylėti reikia taip, kaip save. Kol pats nemyli savęs, beprotiškai sunku ir praktiškai neįmanoma pamilti kito.

Kol kritikuojamos tam tikros savo savybės, jas bandoma nuslėpti, sunaikinti, tol sunku pamatyti kitą žmogų kaip galintį klysti, nesusivokiantį, kartais nevėkšlą. Kuo prasčiau žmogus vertina save, tuo sunkiau pamatyti kitą, kaip šaunų žmogų.

– O ką daryti, jei savivertė per didelė? Toks klausimas būdingas mūsų visuomenei.

– Savivertė yra kaip sveikata. Nėra pernelyg sveiko žmogus, nėra ir per gerai save vertinančio. Savivertė – tai ne tik savo gerųjų bruožų žinojimas ir išaukštinimas. Tai taip pat ir savo minusų suvokimas, žinojimas, kad aš nelabai koks žmogus, bet su tuo galima gyventi. Toks yra save vertinančio žmogaus apibūdinimas – aš esu ir geras, ir blogas, ir viskas su manimi tvarkoje.

Todėl pernelyg save vertinantys žmonės yra labai žemos savivertės. Tai matoma iš jų brangių atributų, drabužių demonstravimo, visur rodomų savo nuotraukų, nuomonės brukimo kitiems ir pan. Tokiu būdu žmonės bando užmaskuoti savo žemą savivertę. Jie mano, kad jei nepasirodys visu gražumu, kiti galvos, kad jie – visiškas niekas.

Žmonės, turintys aukštą savivertę, neprivalo nieko demonstruoti. Jie gerai jaučiasi ir vieni, ir su kitais. Šalia aukštą savivertę turinčių žmonių yra gera, laisva ir paprasta būti. Jie nieko nei išaukština, nei kritikuoja. Kadangi yra ramūs dėl savęs, gali būti ramūs dėl kitų.

– Psichologai nemėgsta generalizavimo, bet galima pastebėti, kad mūsų visuomenė pozityviau reaguoja į kuklius, linkusius save nuvertinti žmones. Ar tai tiesa?

– Taip, kai žmogus neleidžia sau pasidžiaugti, nuolat save kritikuoja, jam labai pikta matyti kitą, atvirai besidžiaugiantį. Atrodo, kad žmogus tarsi per daug sau leidžia.

– Kaip bendrauti su savimi ir jausti meilę?

– Pirmiausia reikia su savimi susipažinti. Reikia pasidomėti savimi tiek iš gerosios, tiek iš blogosios pusės. Tuomet spręsti, ar norisi bendrauti, kaip geriau bendrauti su tokiu, koks esi. Reikia pripažinti, kas yra negerai.

Dažnai susiduriu su mitybos, grožio, išvaizdos temomis. Iš tiesų, kuo labiau žmogus nepatenkintas savo svoriu, tuo dažniau jis persivalgo naktimis. Nuolatinis nepasitenkinimas savimi kelia daug intensyvių jausmų, kuriuos sunku perdirbti. Taip vienas dalykas skatina kitą. Reikia galvoti, kaip galima save pamilti tokį, koks esu. Jei neįmanoma pamilti, derėtų pasvarstyti, ką galima dėl to padaryti.