Kaip padėti komos ištiktam žmogui (1)
Koma – pati giliausia nesąmoningoji žmogaus būsena, kraštutinė gyvenimo forma, kurios metu beveik niekada neįmanoma priversti žmogų reaguoti net į jo fizinį kūną žalojančius poveikius. Komos būsenos ligoniai atrodo taip, tarytum jų čia nebūtų.
Amerikiečių psichoterapeuto Arnoldo Mindelo teigimu, tokios būsenos trukmė priklauso nuo aplinkinių žmonių sugebėjimo užmegzti kontaktą su ligoniu. Jo nuomone, su tokiais žmonėmis negalima elgtis tik kaip su individu, kuris nesugeba pasirūpinti savimi. Svarbu jame matyti dvasinę būtybę, įtemptai dirbančią su savo vidine savastimi.
Šiame straipsnyje peržvelgsiu esminius darbo su komos būsenos žmonėmis ypatumus, kuriuos Arnoldas Mindelas aprašė savo knygose. Ryšio su nesąmoningos būsenos žmogumi užmezgimo tikslas yra padėti ligoniui išmokti sąmoningiau dirbti su savimi, stebėti ir vertinti patiriamus išgyvenimus. Autoriaus teigimu, tokia pagalba padeda priartinti žmogaus grįžimą į sąmoningą būseną.
Ryšio užmezgimas
Darbas su komos būsenos žmogumi prasideda nuo ryšio su juo užmezgimo. Atsisėskite šalia ligonio, įsiklausykite į jo kvėpavimą, pajuskite pasikartojančių įkvėpimo ir iškvėpimo ritmą. Tada pasilenkę prie gulinčiojo ausies imkite kalbėti, derindami sakomas frazes su jo iškvėpimu. Kalbėkite lėtai ir švelniai. Pasakykite ką nors panašaus: „Labas. Aš esu su tavimi. Aš iš tiesų esu čia, šalia tavęs. Noriu pasikalbėti su tavimi. Netrukus aš paliesiu tavo ranką... Štai, mano delnas liečia tavo ranką. Tu gali jausti mano rankos prisilietimą. Aš lengvai spusteliu tavo ranką. Toks yra mano buvimo su tavimi būdas“.
Toliau stebėkite ligonio kvėpavimą ir pagal jį derinkite savo veiksmus. Įkvepiant stiprėliau paspauskite jo ranką, iškvepiant – atleiskite. Kalbėkite ramiai, neįkyriai, prisiartindami prie gulinčiojo ausies jam iškvepiant.
Ligonio, esančio komos būsenos, išgyvenimai visų pirma atsispindi jo kvėpavime. Pritaikydami savo veiksmus ir kalbėjimą prie alsavimo ritmo, jus kalbate jo kalba arba, išsireiškiant metaforiškai, pagaunate tinkamą bangos ilgį ryšiui su žmogumi užmegzti.
Atsakomojo ryšio pajutimas
Dauguma žmonių, esančių komos būsenos, ims reaguoti į jūsų veiksmus ir žodžius minimaliais signalais. Tai gali būti kvėpavimo ritmo ar gilumo pasikeitimas, akių ar lūpų, rankų ar kojų judesiai.
Tokia nežymi reakcija gali reikšti ryšio atsiradimą. Būkite kantrus ir įdėmus. Kontaktui užmegzti paprastai prireikia nuo 20 minučių.
Kelio ieškojimas
Tolesnis darbo su komos būklės ligoniu etapas yra susijęs su krypties ieškojimu. Praneškite apie tai ligoniui. Jūs galite sakyti: „Aš seku tavo kvėpavimo ritmą. Noriu ir stengiuosi sekti viskuo, kas vyksta tavyje. Viskuo, kas vyksta tavo išorėje ir viduje. Viskas yra svarbu, nes tai parodys, ką mus toliau daryti. Tai gali parodyti kelią“.
Pasakodami, kad vidiniai procesai, vykstantys su ligoniu, gali jus nukreipti, įteigiate mintį, kad viskas, kas vyksta, yra svarbu, kad yra kelias, kuriuo galima būtų eiti. Be to, jūsų buvimas šalia suteikia jausmą, kad žmogus šiame kelyje nėra vienišas, kad jūs jam padėsite. Tačiau svarbiausia yra tai, kad ligonis ima sąmoningai jausti save.
Bendravimo palaikymas
Dirbdami su komos būklės žmogumi atsiliepkite į vos pastebimus ligonio būsenos pasikeitimus, kalbėkite nekonkrečiai, be direktyvumo. Pavyzdžiui, netinka sakyti: „Pažiūrėk į mane“ ar kaip kitaip kviesti ligonį sureaguoti į jūsų žodžius. Geriau tiesiog būti šalia ir atsiliepti į tai, kas su juo vyksta. Štai pasirodė, kad ligonis į kažką pasižiūrėjo. Galite sakyti: „O! Ir aš tai matau“. Tinka naudoti nekonkrečius pasakymus, kaip „oho!“, „nieko sau!“, „iš tiesų!“, „tikrai!“, „gerai“ ir pan. Ligonis juos interpretuos taip, kaip jam reikės.
Jei gulintysis nors šiek tiek pajuda, pakomentuokite tai: „Matau, kad pajudinai pirštus“. Ligonis priims tokį pasakymą tiesiog kaip palaikymą. Galite lengvai paliesti tuos raumenis, kurie sukelia judesį. Tais atvejais, kai ligonis rankomis ar kojomis atlieka plačių amplitudžių judesius, galite padėti atlikti tuos judesius arba lengvai juos stabdyti.
Labai svarbu išsiugdyti jautrumą kito žmogaus pojūčiams, kadangi dirbate su anatominiais pasireiškimais, kurie išplaukia iš gilių nesąmoningų vidinių išgyvenimų. Jei esate teisingame kelyje, ligonis veiksmais atsilieps į jūsų sąmoningai atliekamą poveikį, judėdamas su jumis ar priešindamasis. Jei ligonis visai nereaguoja į jūsų veiksmus, kažką darote ne taip. Kantriai ieškokite ir stenkitės išjausti giliau.
Jei ligonio galūnės palieka pasyvios ir niekaip nereaguoja į jūsų pastangas, gali būti, kad pasirinkote ne tą bendravimo būdą. Priimkite ligonio nejudrumą, kuris irgi yra ne be priežasties. Tiesiog paskatinkite ligonį tokiais pasakymais: „Tu gerai panaudoji savo jėgą. Ir toliau taip elkis“.
Komos būsena žmogui kažkam reikalinga
Dirbdami su komos būklės žmogumi nebūkite per daug aktyvūs, ragindami ligonį reaguoti į jūsų veiksmus, neužduokite klausimų, kurie reikalautų atsakymų. Žinokite, kad žmogus paniro į komos būseną, siekdamas kažkokių tikslų. Jam dėl kažko yra svarbu užsidaryti savyje, susikoncentruoti į save patį. Tegu jis reaguoja taip, kaip jam norisi. Priimkite viską, ką jis „siūlo“.
Pagarbos ir meilės išreiškimas
Šiame darbe yra nemažai paslaptingumo. Sekdami ligonio veiksmais, kurių turinys jums išlieka nesuvokiamas, jūs tarytum patvirtinate savo tikėjimą, jog individas pats žino kelią ir gali jį parodyti jums. Kol žmogus gyvas, tikėtina, kad yra priežastis, sulaikanti jį žemiškajame pasaulyje. Jūsų reagavimas į ligonio minimalius signalus, galima sakyti, išreiškia jūsų pagarbą ir meilę jam ir yra, be abejo, jam svarbus. Tokiu būdu jūs pasinaudojate viskuo, ką turite, ir padarote kažką tarytum lyg iš nieko.
Linga Švanienė,
neurolingvistinės terapijos konsultantė
Susiję straipsniai
