Kaip padėti močiutei, kuri nepripažįsta, kad paseno, tačiau viduje kenčia

Klausimas. Kaip padėti senatvinės depresijos kamuojamam žmogui? Močiutė (82 m.) visada buvo labai pozityvi, energinga, jokiais labais giliais, dvasiniais klausimais niekad nesidomėjo, nebuvo labai tikinti, mėgavosi gyvenimu, ir tiek, o dabar koks pusmetis labai sunku besusikalbėti: bekalbant kas kelias minutes keičiasi nuotaika, atsirado kalbos apie beprasmybę, nereikalingumą, ji nieko nebenori daryti... Neįmanoma įkvėpti, nes tuomet suirzta, kad šnekame jai nesąmones. Ji visada buvo aktyvi, visada visur pati svarbiausia - jaunystės laikais buvo labai vertinama ir dėl grožio, dalyvaudavo visuose renginiuose, dainuodavo. Dabar yra suprastėjęs jos regėjimas, nebėra jėgų, jos nuomonė nebėra pati svarbiausia, daug ko nebesupranta pasikeitusioje visuomenėje... Ir nepripažįsta nei mums, tikriausiai nei sau, kad, tarkim, blogai mato, nors tai akivaizdu. Tiesiog nepripažįsta ir nesusitaiko, kad paseno, ir turbūt viduje dėl to kenčia. Dovilė, 23 m.

Reklama

Atsako psichologė, integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė Linga Švanienė

Įsivaizduoju, kad jaučiatės pasimetusi, kai nežinote, kaip padėti pastarąjį pusmetį taip pasikeitusiai močiutei. Buvote įpratusi ją matyti energingą, pozityvią, daugiau mažiau besimėgaujančią gyvenimu. Liūdna, kad sendamas žmogus silpsta, prastėja jo sveikata. Dar liūdniau, kad jis vis prasčiau orientuojasi besikeičiančiose sąlygose, darosi piktas, irzlus.

Natūralu, kad įpratus prie aktyvaus gyvenimo sunku susitaikyti su vis didėjančia negalia. Tokiu būdu gyvenimas ima atrodyti beprasmis, o pats žmogus jaučiasi nereikalingas. Kaip geriausia padėti senam žmogui? Vienas svarbiausių dalykų – leisti jam išsikalbėti ir turėti kantrybės klausyti daug kartų girdėtas istorijas. Nors su amžiumi silpsta atmintis, tačiau jaunystės įvykius jūsų močiutė tikrai prisimena. Ji jausis reikšminga, jei prašysite papasakoti apie jos laikus. Jei močiutė dar pakankamai mato ir gali rašyti, paprašykit, kad užrašytų atsiminimus. Taip jūs ir jūsų vaikai ateityje turės svarbios informacijos apie protėvių gyvenimą. Jei dėl kokios tai priežasties močiutė nenori pati rašyti, tai užrašinėkite jūs arba įsigykite diktofoną ir juo įrašinėkite jos pasakojimus.

Senam žmogui labai svarbus bendravimas, tad ne tik pati bendraukit su ja, bet galit ir pasiūlyti apmokėti jos telefono sąskaitas, kad galėtų netaupydama kalbėtis su draugėmis, giminėmis. Tik svarbu atsiklausti močiutės, ar ji priima šią dovaną – būtinas jos sutikimas. Net jei nesutiks, jai bus malonus jūsų dėmesys.

Mažėjant galioms, seniems žmonėms labai svarbu reikšti savo valią net smulkmenose. Todėl prieš ką nors keičiant, būtinai jos atsiklauskit ir priimkit jos nuomonę, net jei nesutiksite su tuo. Ypač jei tai susiję su artimiausia jos gyvenama aplinka. Tebūna jos valia, jei ji nenorės kažko keisti, daryti remonto ar pan. Įprastoje erdvėje senas žmogus jaučiasi saugesnis. Taip elkitės ir nusivežę močiutę į parduotuvę – tegu perka, ką pati sugalvoja. Jūs galite tik švelniai patarti ir priimti jos sprendimą, koks jis bebūtų.

Seniems žmonėms patinka, jei artimieji papasakoja apie savo gyvenimą, supažindina su svarbiausiais įvykiais. Tad nenuspręsk iš anksto, kad močiutei kažko nebūtina žinoti. Kaip tik pagalvokit, apie ką dar galėtumėt jai papasakoti. Bus šaunu, jei teirausitės jos nuomonės net paprastais dalykais. Tai leis jai jausti savo reikšmingumą.

Jei dėl silpstančio regėjimo močiutė vis prasčiau mato ir nebegali skaityti, nupirkit jai grotuvą (arba pritaikykit turimą) ir audioknygų. Čia visų pirma reikės pačiai išsiaiškinti, kaip viskas veikia, kokias audioknygas galima įsigyti, surasti būdą, kuriuo bus patogu naudotis močiutei ir ją pamokyti. Tegu klausosi knygų įrašų. Žinoma, svarbu laiku parūpinti naujų audioknygų, atsiklausus močiutės pageidavimų.

Kol žmogus sugeba savimi pasirūpinti, neskubėkite siūlyti savo pagalbos tiems darbams, kuriuos gali atlikti pati. Kaip tik galite paprašyti jos atlikti kokius tai paprastus darbelius jums: išardyti megztinį ir siūlus suvyti į kamuolį, nuskusti bulves ir pan.

Kita vertus, teiraukitės, ar reikalinga jai jūsų pagalba. Gali būti taip, kad nebepajėgdama atlikti kokio tai veiksmo, ji atsisako sau svarbaus malonumo. Tarkim, mano teta, nebegalėdama įlipti į autobusą, nebevažiuoja į sodą ar kapines, kur anksčiau vykdavo su malonumu. Mes dažnai nežinome, kurioje mėgstamos veiklos vietoje atsirado kliūtis, privertusi žmogų atsisakyti to, ką anksčiau mėgdavo. Pagalvokit, kaip galėtumėte padėti ir pasiūlykite sprendimą.

Ir dar svarbu priimti seną žmogų su visais jo reiškiamais jausmais. Suprantu, kad nėra smagu, kai senolė pyksta, yra nusiminusi ar išreiškia neviltį, pabūkit kartu su ja (jei tik atvirai jūsų nevaro lauk). Kiekvienas žmogus turi tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių. O priėmimas senam yra ypač reikalingas. Nevenkite fizinio kontakto – palaikykite už rankos, paglostykite petį, ranką. Visos šios smulkmenos praskaidrins jos gyvenimą.

Kartu svarbu suprasti ir priimti savo jausmus. Matant, kaip senatvės negalios keičia mums artimą žmogų, gali apimti liūdesys, bejėgiškumas, apmaudas, mirties baimė, pyktis. Natūralu visa tai jausti. Priimdama ir suprasdama save, lengviau priimsite ir kitą. Tokiu būdu artimesnis bendravimas (kiek jo liko) galės praturtinti tiek jus, tiek močiutę. Sėkmės!