Kaltų nėra, bet kentės vaikai

Vaiko raidos centrui, įsikūrusiam Vilniuje, Žvėryno rajone, spalio mėnesį įlūžo stogas ir prasidėjo rašytojo Kafkos kūrinių stiliaus įvykiai. Niekur nevedančių klausimų daugiau nei atsakymų. Kaip neskanų pyragaitį atsakomybę vieni kitiems stumdo trys įstaigos. Kažkur pakibo mažiausiai trys milijonai europinių litų. Kažkas garsiai piktinasi, kažkas slepiasi už besipiktinančiųjų nugarų. Ir visai šone stovi suglumę tėveliai ir jų vaikai, kurie maždaug pusmetį laukdavo eilėje priėmimo pas centro specialistus. Suglumę, nes nežinia, kiek reikės laukti ir ar iš vis bus ko nors sulaukta.  

Reklama

Ir vėl deklaracijos vs realybė

Ne taip seniai sveikatos apsaugos ministro paskirtas būti visos Lietuvos vaikų ir paauglių vyriausiuoju psichiatru, prof. Dainius Pūras ne pirmą kartą tampa rakštimi. Jis tiesiai šviesiai rėžia į akis biurokratinio aparato darbuotojams tiesą – esate korumpuoti ir deklaratyvūs. Dėl pastarojo teiginio portalo www.vlmedicina.lt žurnalistams irgi buvo kilę įtarimų klausantis ministro pasisakymų psichikos sveikatos tema.

Pirmininkavimo Europos Sąjungai kontekste Lietuvoje vyko didelė konferencija, skirta psichikos sveikatai. Tuomet ministras dievagojosi, kad ši sritis tikrai taps prioritetine mūsų šaliai, ir net patikino, kad pinigų tam atsiras ir kad jau kažkas ten rašo visokias kovos su savižudybėmis programas, o lietuviai visai Europai parodė, kad nori ryžtingai kovoti su rūkymu. Kas galėjo pagalvoti, kad tuo metu tyliame sostinės Žvėryno rajone iš paskutiniųjų stengiasi nepasiduoti Vaiko raidos centro stogą laikančios sijos. Tačiau meistro rankų seniai nemačiusios stogo konstrukcijos nusprendė pasiduoti vos ne su paskutiniu didžiosios konferencijos pranešėjo pasisakymu.

Galima būtų pasakyti, ne caro tai darbas rūpintis pastatų priežiūros darbais. Teisingai, ne caro, t.y., ministro, bet tas įgriuvęs stogas suveikė kaip lakmuso popieriukas, atskleidęs po deklaracijomis slėptą realią poziciją.

Kur naujos patalpos?

Kol kas pastūmę į šalį tėvelių ir dirbančių psichiatrų emocijas, pažiūrėkime, kas nutiko. Įgriuvus tam nelemtam stogui ir pradėjus kalbėti, tapo aišku, kad dar šiais metais Vaiko raidos centras turėjo būti perkeltas į Santariškių klinikų miestelį, net nurodytas adresas Santariškių g. 7. Kodėl ten? Nes prieš penkerius metus Sveikatos apsaugos ministerija priėmė sprendimą prijungti Vaiko raidos centrą prie Vilniaus universiteto Santariškių klinikų. Žvėryne esančių daugiau nei 3000 kvadratinių metrų ploto pastatų netaisyti, laukti, kol bus pastatytas naujas pastatas Santariškėse. Netgi pastatai buvo įkeisti Turto bankui. Vaiko raidos centras kaip atskiras juridinis vienetas nustojo egzistuoti. Jų „stogu“ tapo Santariškių klinikos kartu su ministerijos priežiūra, nes pastaroji steigėjos statuso neprarado.

Čia ir prasideda įdomumai – neaišku, kokia suma buvo gauta už įkeistus pastatus, kur tie pinigai iš viso nukeliavo. Šie klausimai yra išsiųsti atitinkamoms institucijoms, jeigu gausime atsakymus, jūsų laukia temos tęsinys. Per penkerius metus buvo prirašyta dar visokių papildomų projektų, kad už gautus pinigus galima būtų steigti „kompleksinės pagalbos vaikams ir šeimai“ centrus. Vaiko raidos centras turėjo būti šiemet su visu užgyventu turtu ir specialistais perkeltas į Santariškių g. 7, tam net buvo gauta apie 3 mln. litų (taip rašoma www.esparama.lt tinklalapyje, iš viso penkių tokių centrų steigimui buvo skirta apie 11 mln. litų). Tik va tuo adresu nėra jokio pastato, ant kurio jau šiandien galima būtų perkabinti lentelę „Vaiko raidos centras“. Ten yra chirurginis korpusas.

Pasak D. Pūro, ant popieriaus yra tokie kaip ir du Vaiko raidos centrai, tačiau kur galėtų būti antrasis, kas jame dirba – profesorius nežino, nes jo paprasčiausiai nėra. Į šį faktą jau net galima būtų numoti ranka, nes svarbiausias dabar yra klausimas – tai kur tos patalpos? Kodėl reikia kalbėti apie laikiną perkėlimą, kai turėjo būti nelaikinas perkėlimas? Juk ir pinigai tam buvo gauti, ir 5 metai – laikotarpis, padorus įgyvendinti net ir ambicingiausias statybas. Kai kuriuos didelius prekybos centrus statybininkai sugeba per mažiau nei metus pastatyti.

Perstumk atsakomybę

Sukėlus prof. D. Pūrui ant kojų visus žurnalistus, Sveikatos apsaugos ministerija penktadienį skubiai išplatino pranešimą, kuriame ministras išreiškia savo poziciją: „Vaiko raidos centro specialistų taikomos modernios gydymo metodikos turi būti taikomos toliau, o už sugriuvusį pastato stogą turi atsakyti pastatu nesirūpinę atsakingi administracijos asmenys. Rugsėjo pabaigoje įgriuvus pastato stogui centrui laikinai pasiūlytos patalpos Vaikų ligoninės chirurgijos korpuse Santariškių g. 7. Tai laikinas sprendimas, tačiau jis leidžia nenutraukti svarbios Vaiko raidos centro veiklos. Ilgalaikių sprendimų taip pat ieškoma, nes centro specialistų taikoma pažangi gydymo metodika turi būti toliau taikoma. Tačiau įstaigos vadovai neturėtų savo neūkiškumo dangstyti skambiomis frazėmis viešumoje“. Ministro Vytenio Andriukaičio  teigimu, už pastato avarinę būklę atsakingi tie, kas jį eksploatuoja. Todėl „siedami tolesnę centro veiklą tik su šiuo vienu pastatu, kurio patys nesugebėjo prižiūrėti, vadovai neatsakingai politikuoja“.

Kaip ir pyktelėjo ministras, kad tenka jam prisiimti atsakomybę už kažkieno neūkiškumą. Vieną kitą panašų atsiliepimą – kodėl nesitvarkėte patys? – galima perskaityti ir socialiniuose tinkluose iš eilinių žmonių. Tvarkytis stogą Vaiko raidos centro vadovai niekaip negalėjo, nes neturi juridinės teisės, savininkai juk Santariškių klinikos, be to, dar prieš penkerius metus buvo priimtas sprendimas – į remontą pinigų neinvestuosime.

Aišku, jei būtų daugiau humaniškumo ir psichinė sveikata iš tiesų būtų prioritetas, galėtų skubos tvarka rasti pinigų stogo remontui, juk centre paslaugas gauna apie 7000 vaikų ir jų tėvų. Ir kiek jau ten tas stogo remontas kainuotų, be to, yra dar kažkur „padėti“ tie įkeitimo pinigai. Beje, kitų metų biudžete nėra jokios eilutės materialiai pagelbėti Vaiko raidos centrui, kas jau buvo skirta, turėjo būti panaudota, suprask, daugiau neduosime. Tad čia gali suveikti auksinė taisyklė: nėra nieko ilgaamžiškesnio už tai, kas laikina. Taip ir tampysis vaikai su tėveliais – kažkokių paslaugų Žvėryne tose patalpose, kur nenugriuvęs stogas, kažkokių paslaugų į Santariškes.

Pagalvojus, gal be reikalo čia žurnalistai su prof. D. Pūru priešaky spaudžia ministrą. Kalbėdamas apie psichijos sveikatą kaip prioritetą ministras nesakė, kad ir vaikų psichikos sveikata yra prioritetas. Kalbėta apie savižudybes, rūkymą ir alkoholizmą, psichologų darbo valandas poliklinikose, dar šiek tiek apie pagalbos linijas. O apie vaikus tik tame kontekste, kad jie irgi rūko ir alkoholį per anksti pradeda gerti, nusižudo ar primuša bendraamžį iki mirties. Žodžiu, vaikai tik stiprina prastai atrodančią Lietuvos statistiką. Gal prieš kelis mėnesius vyriausiuoju vaikų ir paauglių psichiatru paskirtas prof. D. Pūras sugebės ministrui papasakoti apie reikiamų psichikos paslaugų nesuteikimo vaikystėje ryšį su priklausomybėmis, smurtu ir savižudybėmis suaugusiųjų amžiuje.

O dabar emocijos

Prof. Dainius Pūras įsitikinęs, kad dėl tam tikros susiklosčiusios situacijos vaikų psichiatrija niekuomet nebus prioritetine sritimi. „Yra medikai, kurie yra prestižinių profesijų atstovai,– ten daug pinigų „vaikšto“. Politikai juos remia, nes jie dažnai kreipiasi į privilegijuotus medikus. Toks paprotys Lietuvoje išlieka ne vienerius metus ir tokia sistema vadinama korupcija. Jausdami įsipareigoję, be jokių kaštų efektyvumo analizės, irgi „suteikia“ kažkokias paslaugas per reikiamus įstatymus.

Mes atstovaujam vaikų psichikos sveikatos priežiūrai ir reabilitacijai – tai nėra privilegijuota sritis. Ligonių kasos per metus šiais sričiai nuperka paslaugų už šešis milijonus litų – nedaug. Šita sritis iki devyniasdešimtųjų metų iš viso nebuvo vystoma. Kaip sąjūdžio ir atgimimo kūdikis gimė Vaiko raidos centras, sprendimas buvo priimtas per vieną dieną, patalpos surastos per kitą dieną. Bet po truputį debesys kaupėsi ir ilgainiui buvo pradėta aiškinti, kad yra svarbesnių sričių.

Vaikų ir paauglių psichiatrijos plėtros pagrindas – ne įranga ir vaistai, o specialistų darbas su vaikais. Mes visada jautėm trapią savo egzistenciją – „ką jie ten veikia, ten ligonių nėra, žaidžia, aparatų brangių neperka, gal iš viso neturėtume jų remti“. Bet tokio akibrokšto nesitikėjom. Dalis paslaugų perkeliama į Vaikų ligoninę. Klausimas, kiek tęsis laikinumas? Kodėl jungiama prie tų, kurie nelabai gerai tvarkosi?“, – sakė profesorius.

Kyla natūralus klausimas, kodėl pats prof. D. Pūras nepaklausė ministerijos atsakingų pareigūnų ar net paties ministro, juk jis lyg ir ministerijos žmogus? „Čia toks žaidimas, kad SAM pabrėžtinai nesikiša. Čia lyg ligoninės vidaus reikalas. Galiu naudoti tik demokratinę teisę kalbėti. Vieni turi stogą, kiti ne – mes neturim „stogo“, tiesiogine ir perkeltine prasme“, – sakė žurnalistams prof. D. Pūras.

Dana Migaliova, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ asociacijos vadovė, žurnalistams sakė, kad jai jau teko atsisveikinti su penkiolika šeimų, auginančių vaikus, turinčius mišrius sutrikimus. „Jie išvyko į Didžiąją Britaniją ir Airiją. Žmonės nebijo migracijos, nes nori gauti paslaugas. Kad patektų į mūsų Vaiko raidos centrą tėvai turėjo laukti šešis mėnesius. Tokia kompleksinė pagalba buvo tik vienoj vietoj. Stacionaro veikla sustabdyta. Pagalbą gali gauti tik šeimos, kurios gyvena Vilniuj ir aplinkui. Aš mačiau didelę pažangą, kuri įvyko nuo centro įkūrimo pradžios: tėvai nustojo bijoti pasakyti, kad turi neįgalų vaiką. Mes tuo džiaugėmės. Centro dėka vis mažiau vaikų patenka į centralizuotas vaikų globos įstaigas, ženkliai sumažėjo vaikų socialinės globos įstaigose. Dėl to, kad sustiprėjo tėvai, atsirado mokantys dirbti specialistai.

Mes prašome pažado, kad nauji struktūrinių fondų pinigai nebus naudojami senai sistemai naikinti, kad bus kuriamos alternatyvos. Matau žingsnį atgal, man gėda prieš tėvus, kad buvo užmigdytas mūsų budrumas. Jau anksčiau, prieš penkerius metus reikėjo apie tai kalbėti, kad naikinama viena iš svarbių įstaigų – ten tėvų mokymo bazė. Kaune planuojama uždaryti vaikų autistų reabilitacijos centrą. Kas čia darosi mūsų šalyje?“, – klausė D. Migaliova.

Emocijos ir faktai

Vaikų raidos centro patalpose įsikūrė ir pradėjo veikti Vaikų linija, vėliau ji tapo atskira organizacija. Jos vadovas Robertas Povilaitis sakė, kad pernai pagalbos telefonu skambino daugiau nei 3 mln. kartų. „Mes galėjom atsiliepti tik į šimtą tūkstančių skambučių per dešimt tūkstančių valandų. Viena ministerija už darbo valandą mokėjo mums 4,63 lito, tokia pagalba verta dešimt kartų daugiau.

Pernai turėjome 65 tūkst. litų finansinę paramą, o mokesčių sumokėjome 69 tūkst. litų. Turim primokėti, kad galėtume teikti šitą pagalbą. Kai nutinka tragiški įvykiai, atsiranda susidomėjimas. Po Šapranausko savižudybės ir Dembavos atvejo (kodėl tie jaunuoliai tokie žiaurūs) buvo stipri reakcija, bet visi pakalbėjo ir niekas nesikeičia. Klausimas pavėluotas dvidešimt metų, kas buvo su tais, kurie dabar žudo ir žudosi? Tai dėsnis požiūrio į vaikų psichiką ir sveikatą. Mes atlikome tyrimą, kurio metu išsiaiškinome, kad jeigu vaikas patyrė keturias neigiamas patirtis, jo rizika žudytis vėliau padidėja trylika kartų.

Šis įlūžęs stogas leidžia diagnozuoti, jog visuomenėje yra smarkiai sutrikęs prioritetų nustatymo klausimas“, – sakė R. Povilaitis.

Karilė Levickaitė, NVO koalicijos atstovė, pabrėžė, kad Lietuva užima paskutinę vietą ES, skirdama vienam žmogui psichikos sveikatos prevencijai šešis eurus per metus. „Spalio mėnesį vykusioje konferencijoje Lietuva pasirinko psichikos sveikatą savo prioritetu. Norėtųsi, kad kalbos virstų darbais. Dabar vaikų ir paauglių psichikos sveikata – tai prasčiausias indikatorius. Tą patvirtina JT išvados ir rekomendacijos Lietuvai – pabrėžtas paslaugų pažeidžiamiems vaikams stygius, paplitęs psichoaktyvių medžiagų vartojimas ir toliau išreiškiamas susirūpinimas dėl didelio vaikų savižudybių skaičiaus. Kasmet 50 vaikų iki 19 m. nusižudo. Neabejotinai turime gerinti psichikos paslaugų kokybę vaikams“, – kalbėjo K. Levickaitė.

Smurto temą analizuojantis Vladas Sniečkus sako, kad smurto tema vaikų kontekste yra daugiabriaunė ir sudėtinga. „Prieš vaikus smurtauja suaugę, vaikai smurtauja prieš kitus vaikus. Smurtas turi visokių formų, ne visuomet jis būna fizinis. Man labai neramu dėl to, kad vaikai, turintys poreikį gauti psichines paslaugas, jų negaus. Vaiko raidos centras – tai stipriausiai paruoštų specialistų centras. Būtent čia po garsiųjų Kauno įvykių buvo atvežta psichologinės pagalbos Kedžių mergaitė. Būtent čia skuba tėvai, kai reikia spręsti autistų, vaikų su dėmesio sutrikimais adaptacijos ir gebėjimo prisitaikyti visuomenėje klausimus. Nuo 2008 m. mūsų šalyje smurto mastai ėmė drastiškai augti. Remiantis užsienio patirtimi, jų atliktomis studijomis, galima matyti, kad dažniau tyčiojamasi iš kitokių – tylesnių, ramesnių, uždaresnių. Iš tų, iš kurių tyčiojamasi, kurie patyria fizinį smurtą, vėliau galima sulaukti tokio paties smurto. Smurtas atsikartoja trijose kartose. Smurtaujantis ar smurtą patyręs senelis šį elgesio modelį perduos net ir savo anūkui. Todėl būtina šiandien dirbti su tais, kurie patyrė smurtą, kad jie nesmurtautų užaugę, ir su tais, kurie smurtauja, kad jie liautųsi ir to neperduotų savo vaikams. Smurtas gimdo smurtą. Daugelis psichologinių problemų, kurios sprendžiamos vyresniame amžiuje, buvo „pradėtos“ vaikystėje. Todėl geriausia prevencija vyksta vaikystėje. Nesmurtaukime prieš vaikus nesuteikdami jiems medicininių paslaugų, į kurias jie turi teisę“, – sakė labdaros ir paramos fondo „Sniečkaus fondas“ direktorius V. Sniečkus.