Kamieninės ląstelės mokslininkams leis ne tik išauginti naują širdį
Kamieninės ląstelės gali duoti pradžią bet kuriai kitai organizmo ląstelei, o iš jų jau galima gauti ir neuronus, ir raumenų ląsteles, ir kaulus, LRT RADIJUI sako Inovatyvios medicinos centro mokslininkas dr. Algirdas Žiogas, beveik du dešimtmečius dirbęs Šveicarijoje.
– Kas yra kamieninės ląstelės ir kuo Jums jos įdomios?
– Žmogaus organizmą sudaro maždaug 220 skirtingų ląstelių, pavyzdžiui, mes turime raumenų, kaulų, įvairias kraujo ląsteles. Dauguma šių ląstelių atlieka tam tikrą funkciją, tarkim, kraujo ląstelės eritrocitai perneša deguonį – taigi jos jau yra specializuotos. O kamieninės ląstelės turi keletą savybių, kurios jas išskiria iš kitų: jos gali daugintis, ir dauginimosi metu iš vienos ląstelės pasidaro dvi – viena lieka kamieninė ląstelė, o kita vėliau virsta specializuota. Paskui tos ląstelės, skirtingai nei kitos, gali diferencijuotis – iš vienos ląstelės gali atsirasti keletas įvairių ląstelių.
Dėl to kamieninės ląstelės atkuria mūsų organizmą – praktiškai per keturias savaites pasikeičia visa oda, per kelias valandas susidaro keli milijonai naujų kraujo ląstelių. Taigi dėl kamieninių ląstelių mes per savo ilgą gyvenimą sugebame atkurti įvairius ląstelių tipus. Tokiu būdu organizmas ir prisitaiko prie aplinkos, ir sugeba išgyventi.
– Ar tiesa, kad tai gana naujas mokslas ir apie pačias ląsteles, t. y. kaip jos nusprendžia, kuriomis virsti, dar ne taip daug žinoma?
– Atliekant mokslinius tyrimus šimtai atradimų padaryta netgi ne su žmogaus, o su pelių arba netgi vaisinių muselių drozofilų ląstelėmis. Vėliau tai galima perkelti ir patikrinti, ar tie patys biologiniai dalykai (fenomenai) veikia žmogaus organizme. Šis mokslas iš tikrųjų daug senesnis, negu galvojama, tačiau kai kurie apsektai, pavyzdžiui, susiję su žmogaus embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis, yra gana nauji – pirmos žmogaus embrioninės kamieninės ląstelės buvo išskirtos 1998 m.
Yra ir daugiau naujų tyrimų. Tarkim, galima paimti paprastą žmogaus odos ląstelę ir paversti ją į ląstelę, kuri panaši į embrioninę kamieninę ląstelę. O paskui iš tos ląstelės galima gauti bet kokią žmogaus ląstelę – nervinę, kepenų, raumenų (netgi širdies raumenį) ir t. t.
– Kokie galimi tų ląstelių panaudojimo būdai?
– Šiuo metu yra tik trys pagrindinės sritys: kaulų čiulpų transplantacija, kuri seniai taikoma ir Lietuvoje, atkuriama oda ir sugrąžinamas regėjimas. Tačiau mokslas nestovi vietoje ir tos sritys plečiasi. Viena tokių sričių – ląstelių panaudojimas atkuriant širdies audinį po infarkto. Pagrindinis dalykas, kuris mus dabar domina, – kraujagyslių atkūrimas. Tarkim, jei dėl širdies ar kokios kitos ligos pažeidžiamas tam tikras audinys, jis turi būti kažkokiu būdu atkuriamas. Mokslas jau gali prigaminti daug tų ląstelių, tačiau, norint, kad jos prigytų netgi žmogui, reikia sukurti kraujotaką – kraujagysles, kurios tas ląsteles aprūpintų maistu.
Taigi pagrindiniai mūsų darbai dabar susiję su ląstelių, kurios sugeba sukurti kraujagysles, analize. Tai mes galime daryti laboratorinėmis sąlygomis: pirmas etapas – išskirti tas ląsteles iš įvairių audinių (ir iš žmogaus virkštelės kraujo), o vėliau galima toliau jas analizuoti ir sukurti biologinius modelius (ar tai būtų pelė, ar viščiukas). Darbų yra pakankamai daug ir kažkuriuo metu jie bus tiesiogiai taikomi gydant tam tikras pacientų grupes.
– Kalbant apie etinius aspektus arba rizikas, tai – kontroversiška sritis.
– Yra du aspektai. Vienas dalykas, kai taikome embrionines kamienines ląsteles. Tai reiškia, kad jos paimamos ankstyvoje stadijoje ir gali duoti pradžią bet kuriai kitai organizmo ląstelei. Taigi mokslininkai jau moka iš embrioninės kamieninės ląstelės gauti ir neuronus, ir raumenų ląsteles, ir kaulus – praktiškai bet kurią ląstelę. Tačiau tas ląsteles mes galime paimti ir iš suaugusio žmogaus organizmo – mums net nereikia embriono. Taigi tie kontroversiniai aspektai gali būti susiję su embrioninėmis ląstelėmis.
Vis dėlto mokslas dabar daug laiko skiria būtent suaugusiųjų kamieninėms ląstelėms, nes jos irgi gali atkurti organizmo funkcionavimą. Tos sritys vystosi labai sparčiai, steigiamos įvairios, netgi nedidelės, kompanijos, kurios kuria įvairias terapijas ligoms gydyti, remdamosi būtent suaugusio žmogaus, o ne embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis.
– Kalbama apie tai, kad šis mokslas leistų kurti žmones netgi su dirbtinėmis kūno dalimis (tarkim, išauginti sveiką širdį) arba superžmones, nesergančius jokiomis ligomis. Taip pat teko skaityti, kad teoriškai įmanoma gyvūnų arba augalų ląsteles perkelti į žmogaus organizmą ir sukurti pusiau žmones, pusiau gyvūnus arba pusiau augalus.
– Taip, tai įmanoma. Tarkim, kiaulės ląsteles, kurios gamina insuliną, galima perkelti diabetu sergančiam žmogui. Įdėtos į tam tikrą kapsulę, iš kurios negali išeiti, tokios ląstelės gamina insuliną ir žmogui nebereikia kiekvieną dieną leistis vaistų. Mokslas ieško tokių galimybių, tačiau tie dalykai, kurie susiję su ląstelių panaudojimu, turi etinį aspektą – jei gauname kito žmogaus kaulų čiulpus, mes jau esame tarsi dalis to kito žmogaus.
Pavyzdžiui, Lenkijoje buvo toks atvejis, kai žmogus padarė nusikaltimą ir policija ilgai negalėjo jo identifikuoti vien dėl to, kad jam buvo perkeltos kito žmogaus kamieninės ląstelės. Tai reiškia, kad tas žmogus turėjo kito žmogaus kraują. Tokių atvejų yra nemažai ir, manau, jų tik daugės, todėl atsiranda ir įvairių teisinių niuansų, kaip tai interpretuoti. Bet mokslas tuos dalykus šiuo metu jau iš tikrųjų gali daryti.
– Kaip Jums atrodo, ar turėtų egzistuoti kažkokia riba, kur žmogus neturėtų kištis? Ar nauda visada nusveria galimą riziką arba problemas, kurias atneša tokios naujovės?
– Be abejo, rizika yra, bet žmonės nedaro visko, kas tik šauna į galvą, mes turime gana nemažus apribojimus – teoriniai dalykai yra viena, o praktinis jų pritaikymas yra kas kita. Be abejo, niekas neleistų klonuoti žmonių, turinčių geresnių savybių, atsirinkti tam tikrų individų. Tačiau tai daroma su gyvūnais. Taigi tai perkelti į žmones galbūt nebūtų sudėtinga, tačiau yra netgi tarptautinis susitarimas to nedaryti, t. y. negerinamos tam tikros žmonių savybės, nekuriami superžmonės.
– Nemažai metų praleidote Šveicarijoje, kuri garsėja visuomeninių diskusija kultūra. Gal galėtumėte iš savo patirties palyginti, tarkim, diskusijas įvairiais mokslo arba mokslo tyrimų klausimais, kurie neturi labai aiškių atsakymų?
– Tiesiog ten pateikiama daugiau švietėjiškos informacijos. Pagrindiniame kasdien išeinančiame laikraštyje visada yra vienas arba du puslapiai, skirti vien mokslo dalykams. Taigi žmonės tuo skatinami domėtis jau nuo mažų dienų – nuo mokyklos ir darželio. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikrųjų susigaudo tuose dalykuose (nes tai jiems pateikiama nuolatos), jie gali dalyvauti atitinkamose diskusijoje ir patys priimti sprendimus, o ne palikti spręsti kažkokiai grupei, sakykim, parlamente ar pan. Tai reiškia, kad jie kompetentingi per referendumą pasakyti, kam pritaria, kam nepritaria.
Vaida Pilibaitytė,
Susiję straipsniai
