Karas su skurdu - nesėkmių istorija?

Prieš penkiasdešimt metų JAV, būdama turtingiausia pasaulio valstybe, paskelbė programą, kuri turėjo šioje šalyje išnaikinti skurdą. Per tą laiką išleisti trilijonai dolerių, išdalinti milijonai maisto talonų, pašalpų, moksleiviai nemokamai maitinami mokyklose ir daug daug kitų panašių dalykų pridaryta. Kritinis požiūris reikalautų pateikti atsakymą: o kokie rezultatai?

Reklama

Kas yra skurdžius?

Sunkumai prasideda tuomet, kai bandome apibūdinti, kas yra skurdžius. Pagal JAV dabartinį formalų reikalavimą, juo pripažįstamas pilietis, kuris gauna mažiau nei 11,5 tūkst. dolerių per metus (litais tai būtų apie 29 200 per metus, arba apie 2433 litus per mėnesį). Vidutinis skurdžius Amerikoje turi automobilį, daugiau nei pusė turi kompiuterius. Absoliuti dauguma jų normaliai maitinasi, - teigiama žurnale „The Wall Street Journal“.

Per penkiasdešimt metų šalis programai išleido 20 trilijonų dolerių. Šiuo metu kiekvienam iš neturtingųjų per įvairias programas per metus eikvojama nuo 9 iki 17 tūkst. dolerių. Tai gali būti pagalba produktais, būsto ar profesinio parengimo apmokėjimas.

Kaip matyti iš šių kuklių skaičiavimų – JAV skurdžius gyvena gerokai geriau už vidutiniškai uždirbantį lietuvį, estą ar latvį. Tiesa, skurdo kartelė per šiuos penkiasdešimt metų buvo gerokai kilstelėta, tačiau ir po to galima sakyti, kad tokių žmonių sumažėjo nuo 19 iki 15 procentų.

Skurdas Lietuvoje ir kitur

Už oficialiai nustatytos skurdo ribos gyvena 46 mln. amerikiečių, arba 15 proc. visų šalies gyventojų, - rodo JAV darbo departamento ataskaitos duomenys. Per 10 mln. iš šių žmonių dirba, bet gauna pernelyg mažą atlyginimą. Departamento duomenimis, toks aukštas rodiklis beveik nekinta nuo 2009 metų. Taip pat pastebėtina, kad į mažai apmokamų darbuotojų kategoriją vyrai patenka dažniau nei moterys. Be to, šioje kategorijoje daugiau „afroamerikiečių ir išeivių iš Lotynų Amerikos nei baltųjų ir azijiečių“. Aukščiausias skurdo lygis užfiksuotas 20-24 metų amžiaus kategorijoje.

Palyginkime su Lietuvos situacija. VšĮ „DEMOS kritinės minties instituto“ analitikas Tomas Tomilinas, kuris pristatė šio instituto tyrimą „Skurdas ir gerovė Lietuvoje“, kalbėjo, kad „Lietuvoje labai paplitęs stereotipas, jog, „jei dirbsi – neskursi“, tačiau skurdas mūsų šalyje sisteminis. Daug skirtingų tyrimų rodo, kad Lietuvoje badauja Kauno miesto dydžio gyventojų skaičius – per 12 mėnesių 350 tūkst. Lietuvos gyventojų trūksta pinigų maistui. Ir tai tikrai nėra socialinės rizikos šeimos, o dažniausiai – dirbančios moterys, vienos auginančios vaikus. Tačiau valdžia iki šiol nepripažįsta skurdo kaip rimtos problemos ir nesprendžia kompleksiškai“.

Mes, deja, susiduriame su tokiu skurdu, kuris senose ES šalyse ar JAV yra mažai žinomas ir suvokiamas. T. Tomilino tvirtinimu, absoliutaus skurdo (kai žmogus negali patenkinti net savo bazinių poreikių, t.y. pirmiausia maisto) rodikliai Lietuvoje per 20 metų suprastėjo ir toliau blogėja. Net vadinamuoju klestėjimo laikotarpiu absoliutus skurdas augo ir daugiausia dėl maisto kainų: 2005 m. jis siekė 18 proc., 2006 m. – 19,5 proc., 2007 m. – 21,6 proc. (Šaltinis: www.alkas.lt, 2013 10 16.)

Skurdo rizikos lygis mažėja

Tiesa, paskutiniais metais padėtis kiek gerėja. Sakykime, skurdo rizikos lygis Lietuvoje pernai siekė 18,6 proc. ir, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo 0,6 proc., - praneša Statistikos departamentas, remdamasis pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenimis.

Apskaičiuota 2012-ųjų skurdo rizikos riba siekė 749 litus per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1572 litus šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Padidėjus gyventojų pajamoms, skurdo rizikos riba pernai išaugo 12,5 proc. Žemiau skurdo rizikos ribos 2012-aisiais gyveno apie 560 tūkst. lietuvių. Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, dvigubai dažniau gaudavo provincijos gyventojai: mieste tokių žmonių dalis sudarė 13,7 proc., kaime - net 28,5 proc. Tačiau palyginti su 2011-asiais, skurdo rizikos lygis sumažėjo tiek mieste (0,5 proc. mažėjimas), tiek kaime (0,7 proc. mažėjimas).

Lygis nustatomas populistiškai

Skurdas lydi žmoniją nuo privačios nuosavybės atsiradimo pradžios. Vienas turi, kitas gali ir neturėti. Vienas turi daug, kitam gali tekti mažai. Turtas yra socialinio efektyvumo rodiklis. Ką daro skirtingos visuomenės šioje srityje ir kokios pagrindinės jų klaidos?

Pirmoji, kuri yra akivaizdi – vadinamasis lygis, arba kartelė. Tai, kas JAV vadinama skurdu, Lietuvoje ar panašiose šalyse yra geros gyvenimo sąlygos. Afrikoje skurdu vadinama situacija, kai žmogus neturi ką valgyti. Dažniausiai lygis nustatomas grynai populistiškai, neatsižvelgiant į ilgalaikius tokio apibūdinimo padarinius.

Daugelis skurdo tyrėjų pastebi, kad formuojasi grupės žmonių, kurios ne tik nedirba, bet ir mano, jog dirbti kvaila. Pašalpos ir visokios dotacijos gali užtikrinti patenkinamą gyvenimą, nė minutės nedirbus tai visuomenei. Valstybė formuoja gyventojų sluoksnį, kuris tik reikalauja ir nieko neatiduoda. Tiesa, jis „dalyvauja“ valdyme, balsuodami demokratiškuose rinkimuose už tuos, kurie daugiau pažadės pašalpų. Tiesa, šios savo sukurtos visuomeninės problemos analizei reikia skirti specialias studijas, bei tai Lietuvoje dar nedaroma. Bet JAV ir Anglijos pavyzdžiai aiškiai demonstruoja, kad priemonės, tikusios vienu laiku, visai nebetinka dabar.

Gyvena trumpiau, serga dažniau

Svarbu ir tai, kad mažiau turtingi ar net skurdžiai gyvena gerokai trumpiau ir serga daug dažniau. Jeigu pradėsime nuo šeimos, tai nesunku matyti, kad neturtingų šeimų vaikai blogiau minta, blogiau aprengti, blogiau ilsisi, todėl ir blogiau išsilavinę. Pasekmė – blogesnė sveikata, trumpesnis gyvenimas.

Jaunimo skurdas didina asocialų elgesį, kartu didindamas traumų, žūčių ir suicidų riziką. Bandymas kelti savo išsilavinimą visuomet siejamas su darbu, užtikrinančiu šią galimybę, kas labai dažnai sukelia perdėtus krūvius sveikatai, net galimybę mirti.

Brandaus amžiaus šeimų skurdas verčia jas maitintis pigiu, dažnai gana blogos kokybės maistu, o tai galų gale veda prie ligų ir pernelyg didelių išlaidų vaistams. Žymi dalis mokamų sveikatos paslaugų joms neprieinamos, kaip neprieinamas ir aktyvus gyvenimo būdas. Fizinis pasyvumas tampa absoliučiai visų ligų priežastimi.

Žmonių, peržengusių darbo karjeros ribą, skurdas labai dažnai (kas statistiškai patvirtinta) atveda prie ligų, kurios nors ir leidžia gyventi, bet padaro tokį asmenį visuomenės balastu. Jis gyvena tik dėl geros apskaitos, bet vegetuoja socialiai. Pagal duomenis, tokie žmonės ilgaamžiai, nors metų metus praleidžia lovoje ir savo kambarėlyje. Apie jų sveikatą kalbėti sunku, nes jų ligų puokštė gali būti aprašoma atskiru vadovėliu.

Universalaus vaisto nėra

Apibendrinant galima sakyti, kad skurdas, kaip socialinis reiškinys, gimdo atskirą žmonių grupę visuomenėje. Pavienės politikos, smulkios programos jo nemažina, greičiau priešingai. Kol kas niekas neatrado universalaus vaisto nuo skurdo net turtingose visuomenėse. Didžiausia blogybė, jog tokia grupė tarsi „parazituoja“ ant visuomenės, neproporcingai išnaudodama kitų žmonių resursus: žmonių pastangas, pinigus, maistą, drabužius, vaistus, investicijas.

Labai svarbi šios žmonių grupės ypatybė – specialus santykis su sveikata. Jie trumpiau gyvena, „gadina“ statistiką, ilgiau serga, reikalauja nuolatinio dėmesio ir lėšų specifinėms ligoms, kurias dažniausiai sukelia savotiškas gyvenimo būdas.

Aišku, kad skurdo visuomenė nėra vienalytė – jai priklauso benamiai, asocialūs asmenys, netekę darbo, susirgę kai kuriomis ligomis, kurių gydymas labai brangus, daugiavaikės šeimos, tautinės grupės ir t. t. Didžiausia darbo su šia visuomenės dalimi problema yra ta, kad dalis jų yra visai patenkinti ar visiškai prisitaikę prie tokio gyvenimo būdo ir visai nesiruošia jo keisti. Pastangos padėti tampa beviltiškos. Vadinasi, reikia ne bandyti padėti skurstantiems apskritai, bet rūpintis tais, kuriems ta parama leidžia judėti normalių gyvenimo sąlygų kryptimi. Senas, nors teisingas posakis: „Duoti reikia meškerę, o ne tik žuvį“.

Tuberkuliozė, ŽIV/AIDS, narkomanija, alkoholizmas, rūkymas yra labiau paplitę tarp žemas pajamas gaunančių žmonių. Todėl jie gali sėkmingai „dalintis“ savo ligomis su kitais, net to neįtariančiais žmonėmis. Vadinasi, skurdas reikalauja visuomenės dėmesio jau ir dėl to, kad apsisaugotų nuo šios grupės kai kurių narių platinamų ligų.