Kas antras lietuvis miršta dėl nesveiko pomėgio valgyti sviestą(5)

Lietuvių mitybos įpročius tyrinėjantis prof. Rimantas Stukas kategoriškas – nors ir gyvename šiaurėje, čia reikėtų valgyti riebiau, tačiau lietuviai maitinasi lyg gyventų Arktyje. Paskutinę lapkričio savaitę pasaulyje kalbėta apie infarktą. Mums pasidžiaugti nėra kuo – mirtingumas šalyje didelis. Kas antram lietuviui nustatomas per didelis  cholesterolio kiekis, o tai viena iš rizikų patirti infarktą. Mitybos įpročiai širdies ligų išsivystyme vaidina svarbų vaidmenį. Medikai nepaliauja kartoti – mirštame dėl savo netinkamų mitybos įpročių. Ir labiausiai dėl nesveiko pomėgio valgyti sviestą.

Reklama

Valgome ir storėjame

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras informuoja, kad lėtinių neinfekcinių ligų, tokių kaip kraujotakos sistemos ligos, arterinė hipertenzija, insultai, onkologinės ligos, viena iš pagrindinių išsivystymo priežasčių yra netinkama mityba.

„Deja, pastaraisiais dešimtmečiais Europos šalyse atliktų gyvensenos bei mitybos tyrimų duomenimis, didžioji dalis žmonių maitinasi netinkamai bei yra fiziškai pasyvūs. Lietuvos gyventojai taip pat nesimaitina tinkamai ir sveikai: vartojama per daug riebių ir saldžių produktų, per mažai daržovių, vaisių bei grūdinių produktų. Suaugę Lietuvos gyventojai mažiau, negu rekomenduojama per parą, gauna su maistu kai kurių vitaminų (B1, B12, niacinų, folatų) bei mineralinių medžiagų (kalio, jodo, cinko, vario)“, - rašo Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Ignė Baltušytė.

Mokslininkų duomenimis, mitybos įpročiai net 25-30 proc. turi įtakos sveikatai. Prognozuojama, jog 2020 m. mirtingumas nuo lėtinių neužkrečiamų ligų gali padidėti net iki 73 proc.

Daugiau nei vienas milijardas žmonių turi antsvorio, 300 milijonų suaugusiųjų yra nutukę. Iš jų apie pusę milijono Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos gyventojų miršta nuo nutukimo nulemtų ligų – širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto, kaulų ir raumenų sutrikimų (ypač opi-osteoartritas), kai kurių vėžių, pavyzdžiui, endometriumo, krūties, storosios žarnos.

Pagrindinė mirties priežastis Europos Sąjungoje yra širdies ir kraujagyslių ligos. PSO rekomendacijose dėl sveikos mitybos ir gyvensenos siūloma mažinti riebalų vartojimą. Lietuviai šių rekomendacijų nepaiso.

Kalorijų medžiotojai

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto atlikta Lietuvos gyventojų mitybos įpročių studija parodė, kad tik penktadalis lietuvių rinkdamiesi maistą galvoja apie jo naudą sveikatai. Labiausiai maisto produktų pasirinkimą lemia maisto produkto kaina – 36,8 proc. Prof. R. Stukas, mitybos mokslo srityje dirbantis nuo 1986 metų, atkreipia dėmesį į faktą, jog beveik kas antras lietuvis ant duonos tepa sviesto.

„Maisto ir mitybos problemos tokios pačios senos kaip pati žmonija. Valgome ir valgysime. Tačiau būtina galvoti apie sveikatą. Mitybos ir sveikatos ryšį prieš kelis tūkstančius metų nagrinėjo tuometiniai mokslininkai ir medikai. Šiuolaikiniai tyrimai leidžia remtis ne empirine patirtimi, perduodama iš kartos į kartą. Šie tyrimai leidžia mums daryti apibendrinimus – vartojame per daug riebalų“, - sako profesorius.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto direktorius sako, jog tinkama mityba gali apsaugoti mus nuo daugelio ligų:

80 proc. širdies ir kraujagyslių sistemos ligų,

90 proc. II tipo diabeto,

30 proc. onkologinių susirgimų.

Pasak prof. R. Stuko, per didelis riebalų, ypač gyvūninės kilmės, kiekis paros maisto racione didina antsvorio riziką, cholesterolio koncentraciją kraujyje, onkologinių ligų riziką. „Nuo 1933 m. fiksuojame, kiek kalorijų (iš baltymų, riebalų ar angliavandenių) suvalgoma per parą. Kalorijų procentas, gaunamas iš riebalų didėja, atitinkamai kalorijos iš angliavandenių (kruopų, daržovių) mažėja. Iš tyrimų matome, kad 1992 m. lietuviai pradėjo daugiausiai kalorijų gauti iš riebalų. Tokia situacija ypač palanki širdies ir kraujagyslių ligoms vystytis“, - pabrėžė profesorius.

Per mažai vartojame daržovių   

Kaimo vietovėse šviežių daržovių žmonės valgo mažiau nei mieste. Taip buvo ir ankstesniais metais. Tie, kas arčiausiai daržovių, valgo jų mažiausiai. Kaimo vietovėse valgoma daugiau raugintų daržovių.

„Didžiausia lietuvių mitybos problema pavadinčiau šviežių daržovių nevalgymą. Kodėl reikia šviežių daržovių? Daržovės yra vitaminų, mineralinių medžiagų ir skaidulų šaltinis, antioksidantų tiekėjas, jos tiekia mums biologiškai vertingas medžiagas ir jų, deja, mes gauname mažiausiai. Visuomenės sergamumas įvairiomis ligomis didėja, imuninė sistema silpnėja, organizmo pažeidžiamumas šaltuoju metu laikotarpiu didėja, o mes negauname mums reikiamų medžiagų. Tokie mitybos įpročiai negali patenkinti organizmo poreikio, silpsta imunitetas. Jeigu trūksta kokių nors medžiagų, gali atsirasti fiziologinių funkcijų sutrikimai. Nesakome, kad žmogus suserga, bet jo organizmas funkcionuoja ne taip, kaip galėtų. Peršalimo sezoną pasitinkame rizikingai, nes mūsų organizmai tam nepasiruošę“, - sako prof. R. Stukas.

1997 m. kasdien daržovių vartojo 70,3 proc. gyventojų. Per dešimtmetį (2007 m. tyrimas) daržovių vartojimo kasdien atsisakė 10 proc. lietuvių. Šių metų tyrimas rodo, kad dabar tik šiek tiek daugiau nei trečdalis apklausoje dalyvavusiųjų daržoves vartoja kasdien. Per 16 m. daržovių vartojimo dažnumas krito per pusę.

„Visi mitybos specialistai sako, kad reikia valgyti sveikai, bet situacija  kitokia. Ką daryti? Patarimas tartis su šeimos gydytoju, manau, yra niekinis - pas juos sunku patekti ir su gydytojais žmonės tariasi tik tada, kai būna rimti sveikatos sutrikimai. Mano manymu, pats žmogus turi suprasti, kad sveikata yra vertybė. Sveikata priklauso nuo mūsų gyvensenos, pusė sveikatos lemiame patys, o gal net ir daugiau. Jeigu nori būti sveikas, darbingas, vadinasi, turi rūpintis savimi. Ar žmogus pats pajėgus įvertinti savo mitybą ir suvokti, ko jam trūksta? Jis pajėgus suprasti, kas nupiešta maisto piramidėje. Svarbu, kad tą teoriją pradėtų taikyti, kad suprastų, jog pats sau gali padėti. Dar vyrauja tarybinių laikų požiūris, kad jeigu susirgau, mane turi gydyti, patogu atsakomybę perduoti kitam. Turi įvykti lūžis žmogaus sąmonėje, tada įvyktų didžiausias pokytis“, - sako mitybos specialistas.

Kitas tyrimas, atliktas Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro kartu su Labdaros ir paramos fondu „Maisto bankas“, nagrinėjęs 6-7 klasių moksleivių mitybos įpročius, parodė, jog tik du trečdaliai mano, kad daržoves reikia valgyti kasdien ir tik kas antras mano, kad vaisius reikia valgyti kasdien. Trečdalis dalyvavusių apklausoje moksleivių nežinojo, ar jie maitinasi teisingai, o kas dešimtas buvo įsitikinęs, kad jo mityba prasta.

Sviestas skanu

„Dažnai žmonės klausia – kodėl tiek sergam, atsakymas paprastas – todėl, kad blogai valgome. Ir daugėja turinčių antsvorį. Tik kas antras vyras turi gerą kūno masės indeksą, tarp vyresnio amžiau moterų beveik trečdalis yra nutukusios. Jei žmonės rinkdamiesi maistą negalvoja apie sveikatą, vadinasi, sveikata dar nėra suvokta vertybė“, - sako profesorius.

Maisto gaminimui lietuviai dažniausiai renkasi augalinį aliejų (82,2 proc.). Šį įprotį profesorius vadina geru. Tačiau jis sako, jog problema išlieka riebalų vartojimas kitur. „Kai riebalus tepame ant duonos, ant bandelės, turime suprasti, kad jų kiek užtepėme, tiek ir suvalgysime. Kiek reikėtų tepti riebalų ant duonos? Užtepti plonai ir peiliu nubraukti, kad duonos akutės užsipildytų. O mes tepam per storai“, – sako R. Stukas.

Gal reikėtų pomėgį valgyti sviestą pavadinti nacionaline ypatybe? Sviestą (gyvūninius riebalus) ant duonos tepa kas antras lietuvis. Sviestą labiau mėgsta vyrai nei moterys. Margariną ar tepų riebalų mišinį dažniau vartoja vyresnio amžiaus žmonės. Nuo 18 iki 25 m. (kol dar sveikata leidžia) sviestą vartoja kas antras. Nuo 26 iki 35 m. sviestą jau renkasi tik trečdalis, 40 proc. šios amžiaus grupės žmonių jau renkasi tepų riebalų mišinį ar margariną ir išauga procentas visai nevartojančių riebalų. Po 46 m. vis tiek išlieka didelis būrys sviesto mėgėjų, tačiau daugėja ir tokių, kurie sviestą pakeičia margarinu (30 proc.) ar tepiuoju riebalų mišiniu (19 proc.).

Margarino ir sviesto kova

Sviesto skonis, tikėtina, siejasi su sentimentais – kaimas, močiutė, pievos. Margarino gamintojai rimtai stengiasi sukurti sviestui prilygstantį skonį. Taip keistai susiklosto, jog kai kurių maisto produktų gamintojai ima ir pradeda konkuruoti juodindami vieni kitus. Taip nuolat pešiojasi arbata ir kava, taip nuolat vienas kitą juodina sviestas ir margarinas. Protingesni supranta, kad riebalas, koks jis bebūtų ir kaip jį bepavadintum, vis tiek yra vengtinas blogis, tačiau marketinginiai išpuoliai masių protuose ilgam laikui palieka žinutes: sviestas riebesnis ir natūralus, margarine yra daugiau kažkokių blogųjų transriebalų ir pan.

Šios konkurencinės kovos fone eiliniam valgytojui sunku suprasti, kur slypi tiesa. Vienu metu prekybos centruose galima buvo net įsigyti margarino be cholesterolio. Pasak prof. R. Stuko, tai buvo klaidinantis teiginys, tokio margarino jau nėra.

Šiuolaikinio margarino gamintojai su sviestui jaučiamais sentimentais kovoja agresyviai deklaruodami, kad tik margarino vartojimas gali padėti apsisaugoti nuo cholesterolio didėjimo ir širdies ligų grėsmės. Faktai tokie: transriebalų nuo 1996 m. gaminamame margarine yra mažiau nei 1 proc., svieste išlieka 3-5 proc. Netrukus pasirodys toks, kurio sudėtyje esanti medžiaga augaliniai steroliai, vaizdžiai sakant, sugauna organizme esantį cholesterolį ir duoda jam į kaulus. Jei rimtai, tai augaliniai steroliai blokuoja cholesterolio pasisavinimą žarnyne.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras 2010 m. pateikė rekomendaciją: „Mažinti riebalų vartojimą: gyvulinius riebalus, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, keisti augaliniais aliejais ir minkštais margarinais, turinčiais nesočiųjų riebalų rūgščių“. Profesorius R. Stukas atkreipia dėmesį į šią rekomendaciją ir kviečia sąmoningėti – atsisakyti ar bent jau mažinti suvartojamų riebalų kiekį, prisiminti vaisius ir daržoves.

Paklausas, ką pats valgo pusryčiams, profesorius atsakė: „Iš vakaro užpyliau vandeniu grikius, ryte jie buvo išbrinkę ir tinkami valgyti, šiek tiek juos pašildžiau, įsidėjau tokio garstyčių ir medaus mišinio. Puikūs pusryčiai – sotu ir skanu. Ir nereikia sviesto“.