Kas būtų, jei neurobiologas su psichologu ir gydytoju kalbėtųsi dažniau?

Kas būtų, jei neurobiologas su psichologu ir gydytoju kalbėtųsi dažniau? Vilniaus universiteto biofizikos doktorantė, atliekanti tyrimus neurobiologijos smegenotyros srityje, Lietuvos neuromokslų asociacijos narė Aida Grabauskaitė to klaus Jaunųjų mokslininkų psichologų konferencijos, kuri vyks balandžio pabaigoje, dalyvių. Jos nuomone, pats laikas kalbėti apie tai, nes pastaruoju metu moksle ypač skatinamas tarpdiscipliniškumas. Tad kuo pacientams būtų naudingas glaudesnis neurobiologų ir psichologų bei gydytojų bendradarbiavimas, mokslininkė dalinasi su VLMEDICINA.LT skaitytojais.

Reklama

Kodėl svarbu kalbėti apie tarpdiscipliniškumą?

Dabar daug apie tai kalbama. Neurobiologija nuo pat pradžių siejosi su kitais mokslais. O psichologai dar diskutuoja: išlaikyti savo mokslą gryną ar susilieti su kitais. Paimkim paprastą pavyzdį – mokslo darbų publikavimą. Rašau mokslinius straipsnius (keli darbai pateko į užsienio duomenų bazes – Aut. past.), todėl dažnai tenka naudotis Vilniaus universiteto prenumeruojamomis užsienio mokslininkų darbų duomenų bazėmis. Pastebėjau, jog biomedicininių tyrimų duomenis lengviau gauti nei psichologų darbus. Gaila, kartais citatos ir jų įžvalgos tikrai labai praverstų.

Praktikoje psichologai, psichiatrai tarsi eina sau, o vadinamieji somatinių ligų gydytojai – sau. Juk jei būtų kitaip ruošiami, galėtų tapti puikiais šeimos ir kitų specialybių gydytojų pagalbininkais.

Psichologai ir kiti psichikos sveikatos priežiūros specialistai nelinkę bendradarbiauti?

Ne, jokiu būdu taip nereikėtų sakyti. Šiuo atveju kalbame apie intelektinę nuosavybę – mokslininkas, mokslininkų grupė arba mokslinio žurnalo redakcija tikrai turi teisę apriboti intelektinio produkto prieinamumą, ir tai suprantama. Kita vertus, reikėtų rasti balansą, kad visi turėtų galimybių susipažinti su tyrimais. Naudinga būtų visiems.

Manyčiau, mokslo prasme nereikėtų atskirti neurobiologijos, psichologijos (ir jos įvairių šakų, pvz., neuropsichologijos), psichiatrijos, neurologijos ir kt., nes tai – viena didelė neuromokslų jūra. Kita vertus, kai kalbame apie praktinio darbo specifiką, kliniką, tada jau aiškiau, kur psichologija, o kur – psichiatrijos ar neurologijos ribos. Skirtingi specialistai – neurobiologai, psichologai, psichiatrai, neurologai – klinikoje turi skirtingas užduotis ir yra paruošti taikyti skirtingas metodikas, todėl akivaizdu, kad ir mokyti juos reikia atskirai.

Ar prie profesinio uždarumo prisideda atsargus visuomenės požiūris į psichikos sveikatos specialistus?

Matyt, prisideda gajus stigminis požiūris tiek į psichikos liga sergantį žmogų, tiek į psichologą ar psichiatrą, juk jie vis dar laikomi baubais. Mano nuomone, neturėtų būti gėda eiti pas šiuos specialistus! Netgi pasakyčiau priešingai – gaila, kad žmogus nenuėjo, kitaip nebūtų tokios liūdnos savižudybių statistikos. Jei žmogus serga širdies liga, mes jį užjaučiame, o psichikos – jau smerkiame ar net šaipomės? Bet iš esmės skiriasi tik organo lokacija.

Kitas gajus mitas yra tas, kad nereikia kreiptis į psichiatrą, psichologą ar neurologą, nes esą jie vis tiek nepadės. Teisybė, pati sudėtingiausia žmogaus kūno sistema yra nervų sistema, o organas – galvos smegenys, todėl ne visada lengva pritaikyti terapiją, kuri iš karto bus veiksminga. Kita vertus, šiuo metu atlikdama mokslinius tyrimus Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje pastebiu, kaip į gerąją pusę keičiasi mano kolegų gydomi ligoniai, kai kurie iš jų, priešingai kitam paplitusiam mitui, pablogėjus patys noriai kreipiasi į medikus, kad jie vėl padėtų.

Vis dėlto daugeliu atvejų sunku dar įsivaizduoti, kad šeimos gydytojas pacientui pasiūlytų pasikonsultuoti su psichiatru. O jo pagalba galėtų būti naudinga kiekvienam žmogui, sergančiam bet kokia (ir somatine, ne tik psichikos) lėtine liga, nes nuolatinis sirgimas sukelia didelį emocinį diskomfortą.

Liūdna, bet Lietuvoje patys šeimos gydytojai juokauja, kad pasiūlius pasikonsultuoti su psichiatru, greičiausiai pacientas nebegrįžtų pas taip patarusį šeimos gydytoją. Bet aš tokią situaciją pavadinčiau trumpuoju jungimu. Ir jis grandinėje „šeimos gydytojas – pacientas – psichiatras“ yra daug skaudesnis nei tai, kad neurobiologas vien tik krapštosi laboratorijoje, užuot padėjęs užsiėmusiam gydytojui. Skaudesnis, nes, kaip minėjau, pasekmės liūdnesnės. Tiesa, džiugu yra tai, kad Lietuvoje jau matomos pastangos išsamiau supažindinti šeimos gydytojus su savižudybių prevencija.

O koks neurobiologų vaidmuo medicinoje?

Neurobiologijos žinios plačiai taikomos įvairiose srityse, ne tik medicinoje. Pavyzdžiui, ji prisideda prie to, kaip sukurti gudrią reklamą, daiktus, robotus, kurie mums padėtų kasdienybėje, ir pan.

Kalbant apie neurobiologų vaidmenį medicinoje, manau, tiktų šis palyginimas. Nervų sistemoje yra dviejų tipų ląstelės: neuronai ir neuroglijos. Neuronus, kurie perduoda signalą smegenims, smegenyse ir iš jų, žino beveik visi. O štai apie neuroglijas, pagalbines ląsteles, kurios surenka, ko nereikia, atkuria, ką reikia, jau žino mažiau.

Gydytojai dirba pagrindinį darbą, jie yra tie neuronai: tiesioginis kontaktas su pacientu, gydymas, o psichologo atveju – ir užduočių skyrimas. O neurobiologai yra neuroglijos, kurios padeda, suteikia informacijos, kad žinotum, ką ir kaip geriau daryti. Kita vertus, neurobiologijai žinios atkeliauja ne vien tiriant sveikus žmones ir gyvūnus, bet ir domintis patologijomis. Taigi esame vieni kitiems reikalingi.

Kuo konkrečiai neurobiologai galėtų prisidėti prie gydymo?

Neurobiologas – mokslinė specialybė. Jis gali rinkti informaciją, analizuoti duomenis įvairiais pjūviais, tirti ir pan., nes tam kruopščiai ruošiamas. Žinoma, mes negalime gydyti ar diagnozuoti, tik suteikti papildomos informacijos gydytojui. O jis, nustatydamas ligą ar paskirdamas gydymą, galėtų atsižvelgti į mūsų pastebėjimus arba ne. Kai žinai biologinį pagrindą, gali geriau įsivaizduoti, kas vyksta, todėl nereikalausi iš žmogaus (ar gyvūno) tų dalykų, kurių jis, ko gero, negali padaryti. Bus paprasčiau, mažiau nervinsies, nes žinai, kad taip turi būti.

Atlikdami funkcinius ir struktūrinius galvos smegenų tyrimus, neurobiologai sutaupytų laiko gydytojams, jie galėtų ilgiau su pacientais bendrauti. Manau, ir eilių prie kabinetų sumažėtų.

Pavyzdžiui, auginu du šunis, vokiečių aviganis serga dvarfizmu, sutrikusi jo hipofizės veikla, todėl yra mažo ūgio, irzlesnis už sveiką mano šunį. Be to, negali greitai įvykdyti kai kurių komandų, pavyzdžiui, „Sėdėk“, nes dėl fiziologinių priežasčių jam iš ramybės būsenos sunku „persijungti“ į judesį. Bet taip turi būti, taigi neverta pykti, kai fiziologijos nepakeisi, o elgsenos dalykų (svarbu nepamiršti, kad jie visada daugiau ar mažiau susiję su fiziologija) keitimas pareikalaus daug kantrybės ir darbo.

Esu ne kartą girdėjusi gydytojus sakant, kad „būtų gerai, jei nereikėtų tiek daug sėdėti prie aparatūros“. Atlikdami funkcinius ir struktūrinius galvos smegenų tyrimus, neurobiologai sutaupytų laiko gydytojams, jie galėtų ilgiau su pacientais bendrauti. Manau, ir eilių prie kabinetų sumažėtų. O neurobiologas savo ruožtu patenkintų mokslinį interesą, gautų medžiagos tyrimams, žinoma, pacientams sutikus. Taigi nauda yra abipusė.

Aišku, ir tarp medikų yra mokslininkų. Bet dažniausiai jie pabrėžia, jog pirmiausia – ligoniai, tik paskui mokslas. Abi sritys reikalauja ir pastangų, ir laiko.

O kokia kitų šalių patirtis?

Kitose šalyse yra daugiau bendradarbiavimo. Pasikalbu su lietuviais, dirbančiais užsienyje, pvz., JAV, Norvegijoje. Antai ten klinikose svarbus vaidmuo tenka neuropsichologui (specialistui psichologui, kuris labiau orientuojasi į smegenų struktūrą ir veiklą). Gerai smegenis išmanantys specialistai reikalingi ir tam, kad nustatytų, ar žmogus gali vairuoti automobilį. Žinoma, jų funkcijos – labiau patariamojo pobūdžio, jie yra svarbūs konsultantai, o gydytojas sprendžia dėl diagnozės, gydymo. Bet tai yra rimta pagalba.

Todėl norėtųsi sistemos, kuri leistų dalį naštos nuimti mūsų gydytojams. Juk jiems ir taip tenka daugybė su specialybe nesusijusių funkcijų. Tik kol kas nežinau, kaip tai įmanoma. Nes dabar susidaro įspūdis, jog neurobiologų nenorima įsileisti į sveikatos apsaugos sistemą. Mat jau nuspręsta, kad, pavyzdžiui, encefalografiją mūsų šalyje gali daryti tik medicininį išsilavinimą turintys darbuotojai. Visai be reikalo, nes neurobiologai daugiau dėmesio skiria elektrofiziologiniams tyrimams, tad jie galėtų labai pasitarnauti.

Net ir iš akademinės pusės Lietuvoje neurobiologai negali pasigirti geromis sąlygomis: baigę magistro studijas ir norėdami būti mokslininkais (o juk neurobiologija – visų pirma mokslinė specialybė!), mes arba išvažiuojame toliau studijuoti į užsienį, arba stojame į biofizikos doktorantūrą. Taip yra todėl, kad neurobiologijos doktorantūros šiuo metu Lietuvoje nėra, kita vertus, neurobiologiją įmanoma „pakišti“ po platesne biofizikos sritimi.

Prakalbom apie akademinę sritį. Dėstėte psichofiziologijos kursą psichologijos studentams Lietuvos edukologijos universitete. Kas ji yra ir kuo galėtų būti naudinga medicinai?

Moksle psichofiziologiniais vadinami tyrimai, kuriuose sykiu naudojamos ir psichologinės, ir fiziologinės metodikos (pavyzdžiui, elektroencefalografijos ir savistabos anketos derinys). Magistro diplominiam darbui atlikau psichofiziologinį tyrimą, kuriame nagrinėjau interocepcijos (vidinių kūno pojūčių: širdies ritmo, skausmo ir kt.) psichologinius ir fiziologinius aspektus. Nustatyti interocepcinį žmogaus jautrumą būtų svarbu gelbstint žmones, turinčius priklausomybių, kenčiančius lėtinį skausmą, gal net nerimą ar depresiją.

Vis dėlto kai orientuojamės į praktiką, būsimiems psichologams daugiausiai šnekame apie tai, kaip fiziologija gali paveikti psichiką. Žmogui susirgus ar susižalojus dar periferijoje, „nuskriaustame“ organe, skiriasi tam tikros imuninės sistemos medžiagos (citokinai), kurios praneša smegenims: „Yra susirgimas“, o smegenys reaguoja į pranešimą, imdamosi veiksmų – koreguodamos žmogaus (ar gyvūno) nuotaiką, motyvaciją ir elgseną, jos sako: „Na štai, dabar tau nebus jėgų ar noro kažką veikti, eik, geriau pagulėk“. Tokia psichofiziologija padeda žmogui taupyti jėgas sveikimui, kita vertus, esant lėtinei ligai gali trukdyti žmogui atlikti kasdienes užduotis ir džiaugtis gyvenimu.

Mano, kaip biologės, nuomone, psichologas visada turėtų prisiminti, jog lėtinę ligą lydintis depresiškumas nėra vien psichologinio dalyko – nevilties, bejėgiškumo – pasekmė, bet ir yra veikiamas tiesiogiai organizme vykstančių procesų dar molekuliniu lygmeniu. Nuo sutrikimo supratimo gali priklausyti ir gydymas. Kuo daugiau specialistų tarsis, tuo geriau bus, nes, kaip minėjau, smegenys yra pernelyg sudėtingas organas.