Kas geriau – permokėti ar neprimokėti?

Žurnalistai mėgsta „neigiamas“ istorijas. Blogi gydytojai, nepadaryti darbai, „nugydytas“ ligonis, blogi santykiai gydymo įstaigoje - tai patraukia skaitytojų dėmesį, sukelia neigiamas emocijas, leidžia spaudos leidiniui pasijusti reikšmingu ar net kritišku. Didžiausi mūsų dienraščiai tai daro pastoviai, o pagiriamąjį žodį galima rasti tik švenčių ar kitų panašių progų atveju, kartais tai daroma už pinigus, tiesa, nemažus.

Negirsiu medikų ir aš, tačiau noriu parodyti kai kuriuos dalykus ir skirtingų pusių. Žmogus, patekęs į bėdą, paprastai pasaulį mato viena spalva, dažnai tik juoda. Kaip bematysi pasaulį, jis vis tiek bus įvairus, nepriklausomai nuo paskiro individo. Žmoniškasis pasaulis, kuriame gyvena ir medicinos sistema, yra tiek platus ir skirtingas, kad nėra nė vieno mokslo, kuris jį visą apimtų ir suvoktų. Čia kaip dideliame mieste: yra tokių vietų ar rajonų, apie kuriuos esi girdėjęs, bet niekada nebuvęs. Tiesiog to nereikėjo.

Dabartinė medicina yra labai plati – vien tik paskirų sričių vardijimas užimtų nevieną puslapį. Joje pradeda rastis tokios pat ypatybės kaip matematikoje ar fizikoje: vienos srities specialistai beveik negali suprasti kitų, to paties mokslo, specialistų. Gal tai ir nebūtų blogai, jei ne ta savybė, kad ligonis neturi tokių žinių, kurios apima jo ligos sampratą ir gydymą. Čia ligonis patenka į grandinę: šeimos gydytojas, atskiras specialistas (dažnai analizių), gydantis specialistas ir t.t. Pagal Lietuvos Respublikos oficialų reikalavimą LIETUVOS MEDICINOS NORMA MN 14:2005, Šeimos gydytojas turi:

12.1. mokėti:

12.1.6. sudaryti tyrimų planą ir paaiškinti jį pacientui;

12.1.7. sudaryti gydymo planą kartu su pacientu;

12.2.2. įvertinti odą, poodį ir gleivinę: spalvą, auglius, kraujosruvas, kitus pažeidimus, odos turgorą, temperatūrą, patinimus, plaukuotumą;

12.2.11. ištirti išangę ir jos išorę;

12.3. atlikti specialų ligonio ištyrimą:

12.3.1. neurologinį: galvos nervų funkcijų; motorinių funkcijų – raumenų tonuso, atrofijų,        

12.3.2. įvairaus amžiaus vaikų ūgio, svorio ir proporcijų; kalbos vystymosi; psichomotorinio vystymosi atitikimo amžių; jutimų; elgesio, bendravimo;

12.3.3. oftalmologinį: regėjimo aštrumo; spalvų skyrimo; vokų, akių gleivinės, ašarųlatakų, vyzdžio ir rainelės (apžiūra ir palpacija); akių dugno tiesioginės oftalmoskopijos būdu (atskirti normą); akių judesių; akispūdžio (tonometrija).

Aš išrašiau tik keletą funkcijų, dar jis privalo „įtarti“, „diagnozuoti“ ir taip keliasdešimt puslapių. Tokia yra „norma“. Gyvenimais aiškiai kitoks. Kodėl, teaiškinasi medicinos vadybininkai ir kiti Sveikatos ministerijos darbuotojai bei politikai. Jei mažam vaikui užvilksi suaugusio kostiumą, vargu, ar jis taps tokiu, t.y. suaugusiu. Galima peržiūrėti daugelį mažų miestelių ar rajonų poliklinikų ir rasti visą tą aparatūrą, su kuria galima pasiekti nurodytas sveikatos žinias pagal normatyvą.

Vadinasi, gyvenime elgiamasi visai kitaip. Susidūręs su sudėtingesniu ligos atveju, normalus šeimos gydytojas siunčia pacientą tyrimams. Tai visai gerai, jei... Pacientai yra skirtingi. Labiausiai į akis krenta ta grupė, kuri žino, ko jiems reikia. Pastarieji reikalauja nusiųsti pas tam tikros srities specialistą, atlikti tam tikrą tyrimą ar procedūrą. Pagal mano minėtą normą, šeimos gydytojas  privalo išmanyti „24.1.1.dažniausių visų amžiaus grupių pacientų chirurginių ligų pagrindinius simptomus bei sindromus, komplikacijas, reabilitacijos galimybes, operacinio gydymo indikacijas, dažniausiai chirurgijoje vartojamų vaistų skyrimo indikacijas, kontraindikacijas ir šalutinį poveikį, specialisto konsultacijos, stacionarinio gydymo ir operacijos poreikį“. Nebenoriu daugiau tyčiotis iš minimo normatyvo, aišku, kad jis tėra deklaratyvus. Priežastys šiuo atveju nėra labai svarbios.

Dabar aš kreipiu dėmesį į kitą problemą, kurią kelia išsivysčiusių kraštų medikai ir sistemos darbininkai. 2012 metais JAV specialistai sudarė specialų sąrašą tų manipuliaciją ar tyrimų, kurie dažnai būna nereikalingi ar kenksmingi. Čia pateko nereikalingi priėmimo į darbą pažymos, prostatos vėžio specifinis tyrimas, introskopija dėl galvos skausmo, antibiotikų skyrimas esant viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms, antipsichoziniai vaistai senjorams ir t.t. (specialistams siūlau pasižiūrėti patiems čia).

Kaip minėjau, yra pacientų grupė, kuri reikalauja daryti brangius tyrimus, nors dažniausiai jų nereikia. Gydytojui tai nieko nekainuoja, todėl jis gali pacientus siųsti, pagal jų prašymus. Amerikiečiai bandė apskaičiuoti, kiek jiems tai kainuoja – gavo milžiniškus skaičius. Tiesa, tokie bandymai buvo ir Lietuvoje, gal iš kitos pusės, bet nereikalingi brangūs tyrimai apima nemažą dalį teikiamų paslaugų dalies. Didžiausias to trūkumas yra bereikalingas lėšų švaistymas, kurio taip trūksta ir ateityje trūks. Nė vienas medikas apie tai negalvoja – tai ne jo galvos skausmas.

Yra ir kita medalio pusė – nereikalingi tyrimai ir manipuliacijos gadina pacientų sveikatą, kas gali sukelti ir jų mirtį. Pabrėšiu keltą dalykų. Tyrimai vyksta įtakojant organizmą. Todėl visuomet galimi pašaliniai veiksniai ir pasekmės. JAV duomenimis pernelyg didelis gydymas ir manipuliacijos kiekvienais metais pražudo (tiksliau būtų teigti – nužudo) apie 30 000 žmonių. Apskritai, nereikalingos intervencijos sudaro nuo 10 iki 30 procentų visų sveikatos sistemos išlaidų, t.y. nuo 205 iki 800 milijardų JAV dolerių (šaltinis). Gaila, jog neturime palyginamų duomenų Lietuvoje. Tačiau atsižvelgiant į tą dalį, kuri yra nereikalinga, pas mus ji galėtų sudaryti ne vieną šimtą milijonų litų.

Kitaip sakant, turime dvigubą problemą: švaistomi pinigai, žūsta žmonės. Galima kiek nori kalbėti apie pacientų agresyvumą, pasitikėjimą tik internetu ar net šarlatanais, bet situacija yra tokia, kad trūksta skaidrumo, skiriant bereikalingus vaistus bei tyrimus. Manau, kad peržvelgus daugumos senjorų vaistinėles, rasime dešimtis vaistų, kurie ne tik nepadeda, bet dar ir ankstina jų mirtį. Aišku, tai ne tik Lietuvos problema, bet ji tapo aktualia ir mums. Gyventi be vaistų ir bereikalingų tyrimų  – sveikiau.