Kas padės nemokamai slaugytojais dirbantiems? (2)
Lietuvoje gyvena 41 tūkst. žmonių, kuriuos slaugo artimieji ar kurie kartą du per metus guli slaugos ligoninėse. Oficialiai jie vadinami turinčiais nuolatinės slaugos poreikį. Tai žmonės, kuriems nustatytos nelengvos diagnozės. Apie 500 iš jų kasmet tampa paliatyviais pacientais, kai pagalbos reikia dar daugiau, kad paskutiniai žmogaus gyvenimo mėnesiai būtų nugyventi oriai.
Šių žmonių situacija yra apibrėžiama žodžiu slauga. Ketverius metus esu viešosios įstaigos „Inkocentras“ vadovė ir per visus darbo metus sprendžiant šlapimą nelaikančių žmonių problemas, slaugos priemonių prieinamumo klausimą, vis atsitrenkiam į slaugą gydymo įstaigose ir namie.
Kai kalbėdavau apie žmones, kurie dėl ligos ar gydymo būdo patiria šlapimą nelaikymą, tačiau nori išlikti aktyvūs, bet jiems sunkiai sekasi, nes jie nesulaukia jokios pagalbos – nekompensuojamos nei šlapimą sugeriančios priemonės, nei odos priežiūros prekės, tokiais atvejais į mane žiūrėdavo pašaipiai, nes neva yra žmonių, kuriems blogiau ir jie nesulaukia pagalbos. Galbūt tai jau kito pamąstymo tema, bet tie, „kuriems blogiau“, taip ir gyvena toliau nesulaukdami pagalbos. Pavyzdžiui, sergantieji Alzheimerio liga: priemokos už vaistus nemažėja dešimtį metų, naujų vaistų įtraukimas į kompensavimą toks ilgas, kad jų belaukdamas mirė ne vienas žmogus, o su šlapimo nelaikymu jiems irgi tenka tvarkytis pasitelkus išradingumą, nes valstybė nieko nekompensuoja.
Yra gausybė skaičiavimų, kurie įrodo, jog būtina suteikti gydymą darbingo amžiaus žmogui, nes jeigu jis nustoja dirbti, tampa valstybės išlaikytiniu, nuostoliai valstybei yra milžiniški.
Tačiau kai mes ėmėme kalbėti apie tokius asmenis, kuriems tikrai blogai gyventi, kurių sveikatos būklė, esamos ligos reikalauja valstybės dėmesio, tada vėl atsikertama, jog išlaidos jiems padėti didina biudžetą, suprask, nieko mes negausime. Yra gausybė skaičiavimų, kurie įrodo, jog būtina suteikti gydymą darbingo amžiaus žmogui, nes jeigu jis nustoja dirbti, tampa valstybės išlaikytiniu, nuostoliai valstybei yra milžiniški.
2014 m. valstybė išleido 4,83 mln. eurų sauskelnių, įklotų ir paklodžių kompensavimui. Kasmet darbingo amžiaus asmuo sukuria bendro vidaus produkto apie 11 tūkst. eurų. Lietuvoje yra 931 tūkst. darbingo amžiaus vyrų, apie 10 proc. jų, t.y. 93 tūkst., nelaiko šlapimo. Apie 3 tūkst. jų dėl šios ligos nebedirba. Todėl valstybė dėl to praranda 32 mln. eurų bendro vidaus produkto. Moterų Lietuvoje yra šiek tiek daugiau nei vienas milijonas dirbančių, 265 tūkst. jų nelaiko šlapimo. Apie 8 tūkst. dėl tos patologijos nebedirba ir valstybė praranda 86 mln. eurų bendro vidaus produkto. 111 mln. eurų – tiek praranda valstybė per metus nekompensuodama ir nepadėdama žmogui tvarkytis su šia problema. Išlaidos: 4,83 mln. prieš 111 negautų milijonų.
Metus laiko kalbu apie tris diagnozes, kurioms kuo skubiau reikia kompensuoti nors vieną slaugos priemonę per parą. Šiuos žmones neretai slaugo jų artimieji, kuriems neužtenka pinigų, jie gyvena žemiau skurdo ribos ir kai pas juos atvyksta savivaldybių slaugytojos, artimieji joms duoda skuduriukus šlapimui sugerti...
Paskaičiavę pagal sergančiųjų kiekį, mes gavome tokius duomenis:
- Alzheimerio ligai bei demencijai 2,5 mln. Eur per metus.
- Parkinsono ligai 1,2 mln. Eur per metus.
- Prostatos vėžiui 239 tūkst. Eur per metus.
Iš viso 3,93 mln. Eur per metus.
Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sukurta darbo grupė šlapimą nelaikančių asmenų problemoms spręsti. Artimiausiu metu būrys pacientų organizacijų atstovų, medikai, profesoriai ir dviejų ministerijų (SAM ir SADM) atstovai suks galvą, iš kur gauti tuos beveik 4 milijonus. Nors akivaizdu, kad čia galioja taisyklė „skūpas moka du kartus“, nes nenorint išleisti keturių prarandami 111 milijonų...
Sukuriama situacija, kurioje nepaliekama pasirinkimo, tik gyventi skurde. Leiskite tam slaugytoju nemokamai dirbančiam žmogui dirbti kokį darbelį vakarais, kai slaugomas žmogus miega, ar naktimis, bet tegul tik jis dirba
Ne mažiau kuriozinių situacijų nutinka slaugos ligoninėse. Nuolatinį slaugos poreikį turintys asmenys gauna slaugos pinigus ir turi teisę 4 mėn. per metus atsigulti į slaugos ligoninę. 260 eurų yra tikslinė kompensacija tokiam pacientui, kol jis yra namuose, tol gauna šiuos pinigus ir vieną slaugos priemonę. Kai pacientas atsigula į ligoninę, jam šie pinigai nebemokami, bet ir ligoninė negauna tų pinigų. Klausimas, kur dingsta pinigai? Maždaug 10 proc. tokių žmonių paguli ligoninėje nors kartą per metus. Sudauginus visus tuos skaičius, mes matome, kad yra 4,17 mln. eurų, kurie dingsta neaišku kur. Jeigu mes pasižiūrėtume, kiek reikia pinigų toms 3 diagnozėms – 3,93 mln. Eurų, – tai gal čia yra atsakymas, iš kur paimti pinigų? Vienoje diskusijoje buvo atsakyta, kad tie pinigai nukrenta į biudžetą ir paskirstomi nežinia kur.
Beje, apie tuos 260 eurų, kuriuos kartais ministerijų atstovai vadina „dideliais pinigais“. Kiekvieną nuolatinę slaugą turintį asmenį turi kas nors slaugyti. Kaip man pavyko išsiaiškinti, namuose artimą slaugantis žmogus, pateikęs reikiamus dokumentus, gali tikėtis, kad jį valstybė apdraus, vadinasi, skaičiuosis darbo metai. Tačiau yra labai didelis tačiau. Įsivaizduokime, kad į patalą atgulė mama, ir dukra imasi slaugyti. Ji prieš tai dirbo, pavyzdžiui, siuvėja ir jos pajamos siekė bent jau 300 eurų. Dėl to, kad slaugo mamą, ji negalės dirbti, bent jau ne visą dieną, nors gal galėtų dirbti namie. Tačiau negali! Jeigu ji gauna kad ir 50 eurų, ji praranda tą valstybės dengiamą draudimą ir dar yra apmokestinama 31,50 euro. Todėl dažnas slaugantis artimą nustoja dirbti ir tuomet jau du žmonės gyvena iš 260 eurų. Tokiu atveju kalbėti apie kokybišką slaugą neįmanoma, nes gyventi dviem iš 260 eurų – tai būti tam tikrame socialinės santvarkos dugne. Ir į ligoninę nuolatinę slaugą turintį žmogų neskubama guldyti, nes gulint ligoninėje slaugai skiriami pinigai nemokami. Vadinasi, vienas gulėtų ligoninėje, o kitas turėtų badauti namuose...
Sukuriama situacija, kurioje nepaliekama pasirinkimo, tik gyventi skurde. Leiskite tam slaugytoju nemokamai dirbančiam žmogui dirbti kokį darbelį vakarais, kai slaugomas žmogus miega, ar naktimis, bet tegul tik jis dirba. Tegul kuria pridėtinę vertę valstybei, tegul gerina savo socialinę padėtį, kad kartkartėmis galėtų pasamdyti kokį asistentą ir tuo metu nueiti į parodą ar biblioteką. Tai yra asmenys, kurie dėl nuolatinės slaugos, dėl to, kad iš tos pašalpos susimoka visus mokesčius, nusiperka šiek tiek maisto ir paskui gali tik pramogauti prie televizoriaus, nes jie yra izoliuojami. Jie neturi pinigų, jie negali nusipirkti sauskelnių, kad namuose nesmirdėtų ir galima būtų ką nors pasikviesti į svečius, kad nereikėtų visą parą vartyti žmogų nematant jokios šviesesnės ateities perspektyvos. Tai pats tikriausias vargas ir dar su labai nemaloniu šlapimo kvapu. Tai viena pagrindiniu slaugos namuose problemų – kad slaugantis asmuo paliekamas žemiau už skurdo ribos.
Susiję straipsniai
