Kas turi daryti tvarką – policija ar psichiatrai?
Vilniuje neseniai įvykęs incidentas, kai į Specialiųjų tyrimų tarnybos pastatą įsiveržęs psichikos sutrikimą turintis vyras peiliu sužeidė du pareigūnus, vėl atkreipė dėmesį į daugelį metų nesprendžiamas psichikos sutrikimų turinčių ligonių priverstinio gydymo problemas, pasenusią psichikos sveikatos priežiūrą reglamentuojančią įstatymų bazę. Mintimis dalijasi Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas Aleksandras Slatvickis.
„Lietuvoje, galima sakyti, realiai nėra šią sritį reglamentuojančios įstatymų bazės. Turime Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, kuris nustato veiksmus šioje srityje, - šis įstatymas buvo pasenęs jau jį priimant ir jis galioja jau greit 20 metų. Dar yra Narkologinės priežiūros įstatymas, kuris, deja, irgi neatitinka nei pacientų, nei specialistų poreikio. Yra daug poįstatyminių aktų, kurie, deja, stigmatizuoja pacientus ir iš dalies specialistus. Ir viskas.
Dabar situacija tokia, kad policijos komisariatai, susidūrę su netinkamu piliečių elgesiu, rašo mums raštus: aprašo neteisingą elgesį, daro prielaidą, kad žmogus psichiškai nesveikas, ir prašo imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias nusikaltimui. Man kyla klausimas, kas turi prižiūrėti tvarką Lietuvoje - ar teisėsaugos organai, ar psichiatrijos įstaigos. Juk afekto būsenos žmogus irgi gali neteisingai elgtis. Jei aš būsiu afekto būsenos, irgi galiu elgtis neteisingai nepaisant viso mano psichiatrinio išsilavinimo. Tuo metu atrodysiu kaip psichiškai nesveikas žmogus. Praeis afektas, ir vėl busiu normalios būsenos. Bet jei žmogus veikia afekto būsenos, dažnai reaguojama taip, tarsi žmogus išprotėjęs ir reikia kreiptis į psichiatrijos įstaigą, kad sutvarkytų. Jei mato, kad žmogus chuliganas, jį tramdo, jei įtaria, kad psichiškai nesveikas, skambina ar rašo raštą psichikos sveikatos centrui, kad tas darytų. Čia absurdas. Jei žmogus elgiasi neteisingai, kokia bebūtų jo psichinės būklė, tuolab kad nežinia, kokia ji yra, malonėk atlikti savo pareigą ir sudrausminti, o ne rašyti mums raštus. Priešingu atveju vyksta kvailas susirašinėjimas, policijos komisaras jaučiasi atlikęs savo pareigą – informavęs psichikos sveikatos centrą, kad žmogus, kuris neteisingai elgėsi, gal serga psichikos liga.
Esant reikalui mes mėginame pagelbėti, organizuojame priverstinę hospitalizaciją, bet įvykus incidentui pirmiausia turi įsikišti teisėsaugos organai, o tik paskui, jei įtaria ligą, kreiptis į mus. Bet kreiptis ne raštu, o tą žmogų turėtų pristatyti. Kai imame apie tai kalbėtis, sako, kad jie negali. Paleidžia tą žmogų arba gauna informaciją – ir rašo mums raštą. Čia gal ne dėl to, kad policija neveikli, greičiausiai jų veikla irgi reglamentuota ir ne visada jie gali imtis veiksmų.
Manyčiau, kad būtina kuo skubiau priimti naują Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, kuris dabar dūlo Seimo stalčiuos jau apie 2,5 metų. Jis nebuvo viešai diskutuojamas, manau, kad yra taisytinas. Bet nei Seimas jį svarsto, nei jis pateiktas psichiatrų bendruomenei, nei visuomenei. Keista. O tais atvejais, kai kas nors įvyksta, pradedama ieškoti atpirkimo ožio. Kažkodėl tais atpirkimo ožiais būna žmonės, kurie supančioti pasenusiais nevykusiais įstatymais. Tai negerai.
Dėl priverstinio hospitalizavimo - būna, kad paciento psichinė būklė kartais jam neleidžia elgtis teisingai, kritiškai vertinti savo elgesį, nors jis nėra dar labai pavojingas. Bet tas pavojingumo potencialas auga, jis laipsniškai žaloja savo sveikatą, beveik nevalgo, nieko neįsileidžia – palaukime, kol jis praras sąmonę ar jį ištiks koma? Nes tokio žmogaus priverstinai hospitalizuoti negalime. Rusijoje jau mėginama praplėsti indikacijas priverstinei hospitalizacijai. Reikėtų plėsti. Ir pas mus. Labai dažnai manęs žmonės pagrįstai klausia: „Jūs ginate pacientų teises, o kas pasirūpins sveikų žmonių teisėmis? Kodėl negydote?“ . Bet kad mes negalime gydyti, jei žmogus atsisako.
Taigi reikia kuo skubiau išnagrinėti, pateikti diskusijai naują įstatymą, išklausyti visuomenės ir profesionalų, suinteresuotų institucijų nuomonę ir priimti naujus įstatymus. O mes, psichikos sveikatos centrai, esame suinteresuota institucija, nes privalome rūpintis pacientų gerove. Kita suinteresuota institucija yra policija, kuri gal net dažniau susiduria su neteisingu elgesiu dėl psichikos būklės.
Policijos kompetencija turi būti praplėsta. Nuo raštų niekas nepasikeis. Ji įsikiša tik labai pavojingais atvejais, o kartais tik skėsčioja rankomis. Kai įvyksta kas nors – pradeda ieškoti kaltų. Reikia užbėgti įvykiams už akių.“
Aleksandro Slatvickio mintis užrašė Genovaitė Privedienė
