Kas užtikrins ateitį sveikatos apsaugos sistemai?

Per daug dažnai girdžiu piktinantis mūsų gydymo sistema. Neseniai perskaičiau keletą faktų apie bendrą Lietuvos vertinimą. Pagal sveikatos paslaugų kokybės vertinimo išvadas (2015 m. Europos sveikatos paslaugų vartotojų indekso duomenys (EHCI), Lietuvos situacija buvo geresnė 2015 metais nei 2014. (Pagal balus: 2014 m. – 510, 2015 m. – 587). Keturiose iš šešių vertinamų sričių situacija pagerėjo, dviejose pablogėjo.

Reklama

Išvados tokios:

· Lietuvoje prasčiausiai vykdoma prevencija;

· Paslaugų apimtis ir prieinamumas pablogėjo;

· Gydymo paslaugų prieinamumas laiko atžvilgiu pagerėjo.

· Pagerėjo patekimas pas šeimos gydytoją tą pačią dieną ir tiesioginis patekimas pas gydytoją specialistą.

Tame pranešime nurodytos ir nepatenkinamos sveikatos sistemos priežastys:

1) nedidėjantis finansavimas sveikatai, pirmiausia valstybei nevykdant įsipareigojimų draudžiant jai priskirtąją didžiąją šalies žmonių dalį;

2) strateginių prioritetų disbalansas, “skriaudžiant” ištekliais, dėmesiu ir veikla visuomenės sveikatos poreikius;

3) dėl dažnai besikaitaliojančios vykdomosios valdžios nežinojimo ir neryžtingumo nenuosekli ir neefektyvi asmens sveikatos priežiūros sistemos pertvarka (pvz., užblokuotas IV restruktūrizacijos etapas);

4) iracionalus ir taip mažų sveikatos priežiūros išteklių ir investicijų paskirstymas;

5) sveikatos sistemos valdyme mažai remiamasi ekspertų (universitetų) siūlymais, o sprendimai daromi vadovaujantis politiniais, populistiniais interesais;

6) Nnesėkmės plėtojant tarpsektorinį bendradarbiavimą, verčiantį visų vyriausybių kabinetus, savivaldybes, bendruomenes, NVO suderintai veikti žmonių sveikatos labui. (Remiuosi metiniu Sveikatos tarybos pranešimu)

Išorinis vertinimas beveik visuomet yra objektyvesnis nei darant tai patiems. Nėra poreikio teisintis ar įsižeisti. Galiu tik tvirtinti, jog Lietuvos sveikatos sistema nėra labai bloga, nors ir ne ideali.

Dabar kiek nuodugniau pažiūrėkim į ligas ir jų mažinimą. Štai ši lentelė turi kelti susirūpinimą ne tik politikams bet ir valdininkams Sveikatos apsaugos ministerijoje:

Nors tai tik vienos ligos statistinis vaizdas, bet galima pririnkti panašių ir daugiau. Privalu sakyti, kad gerėjant medicininėms paslaugoms, didėja ir norinčių bei galinčių naudotojų skaičius. Sveikatos priežiūros sistemos gali būti įvairios, geros ar blogos, bet didžioji dalis gyventojų pastoviai kreipiasi pagalbos ar paramos į ją. Kaip teigiam – viskas kainuoja. Taigi galima sakyti, kad „sveikatos priežiūros sistema yra efektyvi, jei už gana mažą kainą galima gauti reikiamo lygio veiksmingą ir kokybišką sveikatos priežiūros pagalbą“.

Brangiausia sveikatos sistema yra JAV, bet ji niekada nebuvo efektyviausia. Nebelyginsiu visų esamų pasaulyje, nes tiek vertinimo kriterijai, tiek pati situacija nėra pastovi ar absoliuti. Taigi, aišku, kad Lietuvos nėra pati blogiausia, tačiau turi aibę ydų. Pagrindinė iš jų – konkurencijos nebuvimas sveikatos priežiūros sistemoje.

Iš Lietuvos biudžeto sveikatos saugai skiriama daugiau nei 6 proc. bendrojo vidaus produkto dalies. Panašiai daro ir kaimyninės šalys. Tačiau esminis skirtumas nuo turtingesnių šalių yra tas, kad jos sugeba į šią struktūrą įtraukti ir privačius žmones. Pavyzdžiui, Šveicarijoje privačių išlaidų dalis siekia 3,8 proc., Vokietijoje – 2,6 proc., Austrijoje – 2,4 proc., Belgijoje ir Prancūzijoje – po 2,3 proc., o Lietuvoje – mažiau nei 2 proc. BVP. Čia numanomas dalykas. Tačiau sveikatos paslaugų teikėjų skaičius yra katastrofiškas. Privačių gydymo įstaigų dalis Lietuvoje siekia vos 9 proc. O Europoje, pavyzdžiui, Olandijoje, jų yra net 88 proc., Belgijoje – 70 proc., Prancūzijoje – 66 proc., Vokietijoje ir Austrijoje – po 50 proc. Tos įstaigos nuima didžiausią naštą nuo valstybės pečių, mažina korupciją ir didina viešą konkurenciją. Galų gale mažina eiles.

Antra sistemos ypatybė yra tai, kad SAM šiuo metu yra sveikatos politikos formuotoja, daugelio gydymo įstaigų steigėja ir pati skirsto lėšas. Kai pinigus skirsto ta pati institucija, kuri yra daugelio didžiausių gydymo įstaigų steigėja ir kuriai pavaldžios už lėšų panaudojimą atsakingos institucijos, neišvengiamai sukuriama subjektyvaus vertinimo sistema. Taigi turime neefektyvią tik mažos dalies mokesčių mokėtojų finansuojamą sistemą, kurioje dalis lėšų iššvaistoma infrastruktūrai ir pastatams išlaikyti. Tad nenuostabu, kad ir žmonės nepatenkinti tokia sveikatos apsauga, o ir medikai gauna mažus atlyginimus.

Beje, Lietuvoje sveikatos sistemos finansavimas iš esmės priklauso nuo vieno pagrindinio šaltinio – valstybinio finansavimo. Daugelyje Europos šalių – priešingai, finansavimas diferencijuotas. Jose tam tikras paslaugas ar jų dalį apmoka valstybė, kitą dalį – pats pacientas per privatų draudimą ar susimokėdamas tiesiogiai. Kaip sako kai kurie ekonomistai, Lietuvoje PSD įmokų nemoka daugiau nei pusė šalies gyventojų. Apie 1,64 mln. gyventojų yra apdrausti valstybės, o tiksliau – mokesčių mokėtojų, neatsižvelgiant nei į jų pajamas, nei į turimą turtą. Tai reiškia, kad net ir galintieji mokėti už savo gydymą nemoka sveikatos draudimo įmokų. Juos apdraudžia mokesčių mokėtojai, už jų gydymą irgi moka mokesčių mokėtojai. Tarsi Lietuvoje yra pinigų perteklius ir mes galim sau tai leisti. 2014 m. Lietuvoje vieno gyventojo sveikatos priežiūrai buvo skirta 1219 eurų, ir tai sudaro tik pusę tos sumos, kurią vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiria ES šalys (ES šalių vidurkis – 2193 Eur). Ką tai reiškia? Pirma, didėjant valstybės pajamoms, ji bus priversta didinti išlaidas ir šiai sričiai. Antra, neefektyvus resursų panaudojimas bus vis labiau matomas.

Vadinasi, kuriant ateities viziją reikia numatyti būtinumą mažinti neūkiškumą ir efektyviai panaudoti turimas lėšas. Tam reikalinga konkurencija ir atvirumas, kurie gali mažinti monopolistų apetitą išlaidauti, gerinti paslaugas Lietuvos piliečiams.