Keista piliečių iniciatyva, kuri kvepia lobistiniais interesais

Europos Komisija jau kuris laikas praneša naujienas apie aštuonias Europos piliečių iniciatyvas (EPI), viena iš jų pavadinta „One of  Us“. Rašoma, kad trys grupės jau surinko reikiamą milijoną parašų. Mano dėmesį patraukė būtent „One of Us“ iniciatyva, ja siekiama „nutraukti ES finansavimą veiklai, kuria leidžiama naikinti žmogaus embrionus“.

Bet kokios globalios iniciatyvos, gimstančios Briuselio kabinetuose, net ir pavadintos piliečių iniciatyvomis, visuomet šiek tiek gąsdina, nes neretai jos turi mažai argumentų. Jos labiau paremtos net ne emocijomis, sakyčiau – skambiais lozungais. Jeigu nutiktų taip, kad nieko apie dirbtinį apvaisinimą nežinančiam lietuviui tektų dalyvauti kokiame referendume ir išreikšti savo nuomonę kartu su visais europiečiais, norėtųsi, kad žinotumėte kelias tiesas.

Konfliktas su esama situacija ir siekimas uždrausti embrionų naikinimą (kai kurie mėgsta dar skambesnį posakį – embrionų žudymą), manau, apibrėžia kelias embrionų naudojimo sritis. Embrionų užšaldymas ir atšildymas, taikomas dirbtinio apvaisinimo procedūrose,yra viena iš dažniausių embrionų naudojimo sričių. Apie ją norėtųsi plačiau, nes tai mano kasdienis veiklos baras.

Paaiškinsiu, kokiais atvejais natūraliai ir nenatūraliai prarandami embrionai. Embrionas atsiranda tik atliekant dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą. Kitu atveju embrionas gali atsirasti natūraliai pastojant. Kai atliekamas dirbtinis apvaisinimas, kai kuriais atvejais embrionų būna daugiau nei jų patalpinama į gimdą.

Šiuo klausimu irgi dažnai būna netinkama propaganda žiniasklaidoje. Tarkim, iš moters gavom dešimt ląstelių. Apsivaisinimo galimybė ir gamtoje, ir laboratorijoje yra 60-70 proc. Geriausiu atveju, iš dešimties ląstelių apsivaisino septynios arba šešios. Tolesnio augimo procesas yra 80-90 proc. Vadinasi, toliau dalinsis 5-6. Jeigu mes jas paauginsime dar penkias paras, kol jos taps blastocistomis, vyks natūrali atranka ir toliau dalinsis tik viena-dvi. Tokia yra statistika ir realybė. Kada matome keturias ląsteles, jau laikome tai embrionu. Tai būna antrą parą. Jeigu mes talpintume antros paros embrionus į moters gimdą, iš  tų penkių embrionų išrinktume tris, du liktų. Ir štai jie yra šios diskusijos objektas ir galimas konfliktas. Nes embrionai yra užšaldomi, o juos atšildant maždaug pusė žūsta, jie neišlaiko proceso. Likę gyvi yra antrą kartą įleidžiami į moters gimdą,  jeigu pastojimas pirmą kartą neįvyko.

Jeigu būtų uždraustas šaldymas, tuomet visą pagalbinio apvaisinimo procedūrą tektų kartoti nuo pradžios. Kodėl matau tame problemą? Moteriai vėl teks visą gydymo kursą pradėti iš naujo, naudojama daugybė vienkartinių priemonių, vėl teks mokėti pinigus – pacientei ar valstybei, priklausomai nuo šalyje esančios dirbtinio apvaisinimo kompensavimo sistemos. Užšaldymas ir atšildymas kainuoja penkis kartus pigiau nei daryti visą procedūrą iš naujo.

Kuo vyresnė moteris ryžtasi dirbtinio apvaisinimo procedūrai, tuo mažiau ląstelių mes gauname. Dešimt būna labai retai. Pastaruoju metu stebima tendencija visoje Europoje, kad pagalbiniam apvaisinimui ryžtasi keturiasdešimtmetės. Šaldymui embrionų net nelieka. Nereikia galvoti, kad tokių procedūrų metu sukuriama tūkstančiai embrionų.

Čia atsiranda, mano nuomone, stiprus religinis momentas, kuris trukdo blaiviai vertinti situaciją. Kai kurie mano, kad kiekviename dviejų dienų embrione jau yra žmogaus sielytė. Ne man diskutuoti religine tematika, tačiau pabrėžiu, kad moters organizme natūraliai dalis užsimezgusių embrionų miršta – tokie gamtos dėsniai, išgyvena stipriausias embrionas, kad galėtų atsirasti kūdikis. Auginant embrioną iki penkių parų vyksta natūrali atranka tiek laboratorinėje lėkštelėje, tiek moters organizme.

Klausimas pamąstymui – ar moters gimdoje natūraliai pastojant embrionuose jau yra siela ir mes turime ginti to embriono interesus? Jei ne, kodėl tuomet laboratorijos lėkštelėje sukuriant identišką moters organizmui vykstantį procesą ir atsiradus embrionams, kurie, jau iš anksto žinome, žus, staiga nusprendžiame, kad reikia ginti jų interesus kaip potencialiai būsimų vaikų?

Jeigu iniciatyvos sumanytojai savo peticijas rengia mąstydami apie šią sritį, aš įtariu, kad už šios iniciatyvos slypi nemaži lobistiniai interesai. Nesudėtinga suvokti, kad jeigu bus uždraustas embrionų šaldymas, dirbtinio apvaisinimo procedūrų vienai moteriai gali prireikti daugiau. O čia yra didžiuliai pinigai – teks vėl iš naujo vartoti medikamentus, atlikti kiaušialąsčių paėmimą (operacinė procedūra), turėsime naudoti naujus vienkartinius instrumentus, atlikti iš naujo visas intervencijas. Tokia „embrionų apsauga“ finansiškai labai naudinga daugeliui – pradedant vaistų gamintojais ir baigiant vaisingumo centrų savininkais.

Kita veiklos sritis, kur gali būti naudojami embrionai – įvairūs tyrimai, kurių metu siekiama rasti atsakymus į visai žmonijai svarbius klausimus. Jeigu būtų uždrausta naudoti embrionus šioje srityje, žengtume didelį žingsnį atgal.

Embrionų naudojimas tyrimams irgi gali būti dvejopas. Kartais tyrimai su embrionais atliekami siekiant išsiaiškinti būsimo kūdikio sveikatos perspektyvas. Tai vadinama ikiimplantacine genetine diagnostika. Galima iš embrionų paimti ląstelę ir nustatyti kai kurias chromosomines ligas, pavyzdžiui, Dauno ar Edvardso sindromą. Bet tam embrionui dėl tokių tyrimų nebus pakenkta.

Kita tyrimų kryptis – kai embrionai pasitelkiami mokslo tikslais. Tuomet specialiai kuriami embrionai arba imami likę po dirbtinio apvaisinimo. Vadinasi, reikalingas bent jau moters sutikimas, kad jos embrionai būtų naudojami tyrimams. Jeigu būtų priimtas visuotinis draudimas, net ir norinti padėti pora negalėtų leisti naudoti jų embrionus.

Tokiu atveju būtų nepaisoma moters sprendimo atiduoti savo embrionus medicinos tikslams.

Embrionai turi savyje informacijos koncentraciją, jie gali atsakyti į daugelį medicininių paslapčių. Turime daugybę ligų ir neturime jiems vaistų. Kad kuo mažiau žmonių sirgtų tomis ligomis, kurių išsivystymo mes nežinome, turi vykti tyrimai.

Pasaulyje jau vyksta bandymai siekiant sukurti iš kamieninių ląstelių spermatozoidus ir kiaušialąstes.  Kol kas viskas yra tik eksperimentų stadijos, embrionai būtų sukurti iš kamieninių ląstelių, gautų iš spermatozoidų ir kiaušialąsčių. Šių embrionų pagrindas – gyvų žmonių ląstelės. Ar tokius embrionus irgi ginsime nuo sunaikinimo?..

Norėtųsi tik pabrėžti, kad turime būti labiau kritiški ir sugebėti atskirti teisingas ir visuomenei naudingas iniciatyvas nuo tokių, kuriomis kažkas siekia pigaus populiarumo.

Užrašė Daiva Ausėnaitė