Kempininiai grybai: ar žinojote, kad jie yra valgomi?

Kadangi miškas dažniausiai įsivaizduojamas kaip medienos fabrikas, miškininkai kempininių grybų nemėgsta, bet gamtoje jie būtini, be to, žmonės juos gali valgyti, LRT RADIJUI sako gamtininkas Almantas Kulbis. Taip pat, priduria jis, yra legendinis grybas, vadinamas juoduoju beržo grybu: „Tai – įžulnusis skylenis. [...] Žmonės šiuos vaistus kartais bando vartoti netgi nuo vėžio, ir yra tyrimų, kad kai kuriais atvejais kai kurioms tirtų pacientų grupėms jie padeda.“

Reklama

– Ar kempininiai grybai ir kerpės yra tas pat?

– Žmonės kempininius grybus vadina kerpėmis, bet iš tikrųjų jie gana tolimi. Kempininiai grybai priskiriami papėdgrybiams, o kerpėmis reikėtų vadinti mažesnius organizmus, kurie sudaro dumblio ir grybo simbiozę ir juos taip pat nesunku pažinti.

– Kas yra simbiozė?

– Tai dviejų ar daugiau organizmų bendras sugyvenimas – dumblio ir grybo ląstelių šiuo atveju.

– Koks kempininių grybų vaidmuo miško gyvenime?

– Labai didelis. Jei nebūtų kempininių grybų, miškuose gulėtų šakų ir nuvirtusių medžių krūvos. Kempininiai grybai yra tiek gyvos medienos, tiek jau žuvusių medžių ardytojai. Dėl kempininių ir kitų grybų medžiai pavirsta trūnėsiais ir grįžta į dirvožemį.

Vis dėlto, kadangi miškas dažniausiai įsivaizduojamas kaip medienos fabrikas, miškininkai nemėgsta kempinių ir kempininių grybų, nes atlikti tyrimai, kad dėl šių grybų prarandama 20–40 proc. medienos.

– Jie, viena vertus – naudingi, kita vertus – žalingi?

– Jei žiūrėsime į mišką kaip medienos pramonės išteklius, taip – jie žalingi. Tačiau jei žiūrėsime kaip į biologinę įvairovę, pamatysime, kad Lietuvoje auga 450 kempininių grybų – afiloforiečių.

– Jei iš medžio auga kažkoks grybas, galima manyti, kad tai kempininis grybas?

– Taip, bet įdomu, kad afiloforiečiams plačiąja prasme priklauso net valgomoji voveraitė.

– Bet tikriausiai yra ir retesnių kempininių grybų? Ir įtrauktų į raudonąją knygą?

– Raudonojoje knygoje yra nemažai kempininių grybų ir daugelis jų susiję su miškais, kurių pas mus mažai belikę. Ąžuolynų, ypač brandžių, tikrai maža, ten dar mažiau virtuolių, nes kas gi paliks seną ąžuolą trūnyti.

Galima paminėti ąžuolinį skylenį, krokinį minkštenį, ąžuolinį pintenį, ąžuolinę kepeną. Juos galima rasti tokiuose senuose ąžuolynuose tiek ant gyvos, tiek ant nuvirtusios medienos. Dauguma jų ir nyksta dėl to, kad nelieka ąžuolų ir nuvirtusių senų medžių ąžuolynuose. Šiuos grybus tikrai reikėtų saugoti.

– O tuos grybus galima dar kam nors panaudoti, pavyzdžiui, maistui?

– Galima. Žinoma, ne šiuo metu, bet pavasarį, vasaros pradžioje galima rasti tokių grybų, kaip valgomoji geltonpintė. Ją labai lengva pažinti – ant medžio, dažniausiai žemutinėje gyvo ąžuolo dalyje, galima pamatyti viščiuko spalvos geltoną čerpiškai išsidėsčiusį grybą. Kol jis jaunas, galima nusipjauti ir išsivirti. Žmonės sako, kad labai skanu. Valgomas kempininis grybas yra ir žvynuotoji skylėtbudė.

– Ar šiuos valgomus grybus įmanoma sumaišyti su nevalgomais grybais?

– Kempininių grybų nuodingų nėra. Bet nevalgomų yra. Kai kurie tiesiog labai kieti ir jų net išvirti nepavyks.

– Kodėl tuos grybus miškininkai ir gamtosaugininkai vertina nevienareikšmiškai?

– Yra namų savininkų prakeiksmu laikomas kempininis grybas – žalingasis trobagrybis. Jis gali medinį namą paversti trūnėsių krūva. Įsiveisęs sename mediniame name, kur nestinga drėgmės, kuris nėra vėdinamas, per metus šio grybo hifai (siūlai) išsišakoja po visą pastatą ir sukelia rudąjį puvinį. Galiausiai mediena sutrupa kvadračiukais, prizmėmis ir, patrynus tarp pirštų, pavirsta milteliais. Taip per metus ar dvejus visas namas gali pavirsti miltelių krūva.

Panašus grybas yra gurusis rūsiagrybis. Iš viso trobagrybiams statybininkai priskiria apie 10 ar daugiau grybų rūšių. Nors jie ne visi giminingi, bet visi ardo pastatus.

– Įdomu, gal vaistams galima pritaikyti kempininius grybus?

– Yra vienas legendinis grybas, vadinamas juoduoju beržo grybu. Tai – įžulnusis skylenis. Bet kalbu apie įžulniojo skylenio steriliąją formą. Daug kas matė įvairių gumbų ant beržo, bet ne visi jie yra įžulnusis skylenis.

Žmonės šiuos vaistus kartais bando vartoti netgi nuo vėžio, ir yra tyrimų, kad kai kuriais atvejais kai kurioms tirtų pacientų grupėms jie padeda. Bet tyrimai labai prieštaringi, nors storiausios monografijos parašytos apie šį grybą.

Vis dėlto įžulnųjį skylenį visų pirma reikia pažinti – reikia žinoti, kaip atrodo tikrasis gumbas. Jis nėra toks didelis, jį galima pažinti iš juodų į karpas panašių išaugų. Nežinodami kartais žmonės kažkokius virusinius susirgimus ar paprastus gumbus nupjauna ir bando vartoti.

Kitas dalykas – įžulnusis skylenis gana retas Lietuvoje, jo radimviečių nuolatos mažėja.

– O nurovus grybą medžiui žala nepadaroma?

– Be abejo, medis gali užsikrėsti, tam tikra žala medžiui padaroma.