Kiek kainuoja lietuvių kraujas?

Specialistai pastebi, kad gerėjanti Lietuvos ekonominė situacija dar neprivertė lietuvių pakeisti įpročio papildyti pinigines atlygiu už kraujo donorystę. Naujausiais Kraujo donorų registro duomenimis, Lietuvoje atlygintinų donorų skaičius augo 32 proc., o per tris paskutinius apskaitos mėnesius atlygintini kraujo donorai „uždirbo“ apie 650 tūkst. litų.

Nacionalinio kraujo centro specialistės Jūratės Vaidelienės teigimu, atlygintina donorystė yra ne tik ekonominė, tačiau ir moralinė lietuvių problema: „Kitose šalyse žmonės yra pilietiškesni, o Lietuvoje neatlygintinos kraujo donorystės tradiciją dar reikia ugdyti“.

Nuo 2012 m. birželio 1 d. neatlygintinos donacijos sudarė trečdalį (31,7 proc.) visų atliktų donacijų.

„Nors nemokamai kraujo duoda vis daugiau žmonių, dar daug Lietuvos piliečių nelinkę to daryti be atlygio“, – apgailestauja Higienos instituto Kraujo donorų registro vadovė Svetlana Bogdanova.

Specialistai pastebi, kad Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai neatlygintina donoryste užsiima kur kas akyviau, nei lietuvaičiai. „Akivaizdu, jog užsieniečiai donorai kraujo dažniausiai duoda neatlygintinai: tarp visų užsieniečių donacijų, užregistruotų registre, net 77,3 proc. buvo neatlygintinos“, – sako S. Bogdanova.

Prisiduria prie pašalpos

Anot Nacionalinio kraujo centro specialistės J. Vaidelienės, atlygis už donorystę labiausiai motyvuoja bedarbius. O tendencija, jog taip „uždarbiauti“ labiausiai linkę yra studentai, mažėja. Tačiau 18–24 metų amžiaus jaunuoliai išlieka aktyviausiais donorais, už kurių kraują tenka sumokėti.

„Studijų laikais kraują daviau už pinigus tokiu būdu prisidurdama prie savo pajamų. Per metus tai darydavau keletą kartų. Atlygintinais kraujo donorais tada buvo ir ne vienas mano pažįstamas. Pradėjusi dirbti tokiu būdu papildomai uždarbiauti nustojau“, – pasakoja kraujo donore ne kartą tapusi Deimantė. Mergina priduria, kad jei jos asmeninė finansinė padėtis suprastėtų, ji neatsisakytų galimybės pasinaudoti atlygiu už donorystę.

Bent kartą per metus neatlygintinai krauju pasidalinantis Karolis sako, kad ir jam studijų laikais tokiu būdu teko užsidirbti: „Atlygintinai kraujo teko duoti tik kartą. Tuomet taip sugalvojau prisidurti prie suplanuotos kelionės biudžeto. Dabar bent kartą per metus duodu kraujo neatlygintinai. Man yra malonu žinoti, kad taip galiu kažkam padėti. Tačiau visuomenėje trūksta suvokimo, kiek daug gero galima padaryti visai nenuskriaudžiant savęs“.

Per mėnesį kraujo donorams tenka sumokėti apie 200 tūkst. litų. Tačiau tai nėra galutinė lietuvaičių kraujo kaina. Donoro kraujo tyrimas kainuoja apie 200 litų, tad vidutiniškai per mėnesį gali susidaryti 1,5 mln. litų siekianti suma. O jei, ištyrus kraują, paaiškėja, kad jis nėra tinkamas, jis – sunaikinamas.

Ugdyti reikia nuo mokyklos suolo

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, atlygintina donorystė yra labiau būdinga prasčiau išsivysčiusioms šalims. Pažangiausiose valstybėse, tokiose kaip Kanada, JAV,  Skandinavijos šalys, neatlygintina kraujo donorystė siekia 99–100 proc. Lietuva kol kas gali pasigirti tik kiek daugiau nei 30 proc. neatlygintinų kraujo donorų.

Nacionalinio kraujo centro specialistės J. Vaidelienės teigimu, donorystės akcijos miesto aikštėse ar kitose viešose vietose labai padidina žmonių aktyvumą. Tačiau neretai, kai trūksta kraujo, tenka skambinti donorams ir prašyti labiausiai trūkstamų kraujo grupių kraujo. O vasarą donorai tampa dar pasyvesni, mat atostogauja, išvyksta į užsienį.

„Neatlygintinos donorystės tradiciją reikia ugdyti nuo mokyklos. Ir ten jau ryškėja labai teigiamos tendencijos. Kartais mokiniai savo iniciatyva pralenkia mokytojus. Vis aktyvesnės tampa ir jaunimo bei studentų organizacijos“, – tikina J. Vaidelienė.

Šalyje šiuo metu yra įgyvendinama Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programa, kurios tikslas – iki 2013 m. gruodžio 31 d. pasiekti, kad visose kraujo donorystės įstaigose neatlygintinų donacijų būtų iki 70 procentų. Tačiau norint tai pasiekti, skaičiuojama, neatlygintinų donacijų skaičių reikėtų padidinti dvigubai.

Vilija Andrulevičiūtė,

www.lrt.lt