Kiek kainuoja ligos?

Visi miestai turi savų problemų. Vienų didesnės, kitų – mažesnės. Tiesa, kai kurios slypi giliai ir mažaraštiškai sunkiai suvokiamos. Kad būtų kiek aiškiau, pateiksiu tokį pavyzdį. Viename pramoniniame mieste žymi dalis gyventojų laiko tekdavo arba darbui, arba gydymuisi. Jeigu esi kiek sveikesnis – eini į darbą ir gauni daug pinigų, tačiau realiai po pusmečio ar metų darbo bei gyvenimo šiame mieste tekdavo sirgti ir gydytis. Miesto valdžia negailėjo pinigų nei viešam transportui, nei pramogoms, bet gyventojai daugiau išvažiuodavo nei pasilikdavo. Miesto problema buvo gana paprasta – pagrindinė gamykla, kurioje visi galėjo gauti darbo ir sudarė miesto pramonės branduolį, labai teršė orą. Kol ji nebuvo sumažinta, o galiausiai pašalinta, tol miestas turėjo nedidelį patrauklumą. Pinigai pinigais, bet gyvybė brangesnė.  

Reklama

Tačiau šiuo pavyzdžiu aš noriu atkreipti dėmesį į kitą klausimo pusę – mažai kas suvokia pagrindinę šio miesto problemą iš karto, dažnai būtini ilgi svarstymai, kol dauguma gyventojų ir valdžia pati įsisąmonina, ką būtina keisti.

Kiekvienas mūsų krašto miestas turi tiek savų, ypatingų problemėlių, tiek ir bendrų. Gyventojų mažėja, jie senėja, vis labiau serga ir t.t. Įdomiausia, kad gerėjant gydymui, daugėja ir daugės ligonių. Kaip sako senas medikų anekdotas – nėra sveikų žmonių, yra tik blogai ištirti ligoniai. Todėl, mąstant apie ateitį, reikia sumanyti, kaip mažinti išlaidas gydymui ir gerinti žmonių sveikatą. Kaip nekeista, atsakymas irgi yra seniai žinomas ir jis vadinasi prevencija. Pastaroji siekia, kad žmogus „nepakliūtų“ į medikų rankas. Tiesa, naujausiame Pasaulio Sveikatos Organizacijos dokumente radau ją paskirstytą į tris lygius:

Pirminės prevencijos tikslas yra gyventojų sveikatos ir gerovės skatinimas bei siekis užkirsti kelią ligoms ir jų daromai žalai.

Antrinės prevencijos tikslas yra aptikti ligas ir nustatyti pavojus, prieš jiems tampant pavojingiems sveikatai.

Tretinės prevencijos tikslas yra ligų gydymas efektyviausiu pagal kainą įsikišimu (intervencija), siekiant stabdyti ar net pakeisti ligos kryptį; ji įjungia ir reabilitaciją po ligos.   

Galiu manyti, jog svarbiausia iš jų yra pirmoji, kadangi ji turi svariausią tikslą ir geriausias priemones. Tiesa, kol kas pas mus ir pasaulyje taip pat nėra bendro sutarimo, kaip pirminė prevencija turi būti daroma ir kiek finansuojama. Geri norai toli gražu ne visuomet virsta gerais darbais. Kartais net priešingai. Veiksmų ir pinigų skyrimo problema nėra medicininė. Todėl, pažvelgdami į kitus, turėtume ne tik protingai elgtis, bet ir matyti esamas mūsų visuomenės nuostatas, jos suvokimo lygį ir sugebėjimus keistis.

Kiek gi kainuoja ligos? Kai kurie skaičiai duoti PSO dokumente „Investavimo į visuomenės sveikatą atvejis“ (šaltinis). Imu tik paskirus atvejus:

1. Širdies ligos: 169 milijardai eurų per metus ES.

2. Psichinės ligos: 110 milijardų svarų per metus. Anglijoje daugiau nei 10 procentų sveikatos išlaidų skirta šioms ligoms ir jų gydymui.

3. Vėžys: 117 milijardų per metus ES.

4. Užkrečiamosios ligos: gripas Anglijos ekonomikai kainuoja 6,75 milijardo svarų per metus.

Tai rašoma dokumente. O Štai Lietuvoje tokia situacija. Viena citata: „Kiek kainuoja kritinė liga? Nustatant kritinės ligos gydymo kainą, svarbu atkreipti dėmesį, kad gali prireikti padengti ne tik vaistų ir gydymo ligoninėje išlaidas, bet ir pirkti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą neįtrauktus vaistus, skirti lėšų reabilitacijai ar slaugai, pritaikyti ligonio gyvenamąją aplinką jo poreikiams. Be to, dėl laikinai pakitusio ligonio darbingumo gali sumažėti ir bendros šeimos pajamos.

„SEB gyvybės draudimas“ duomenimis, piktybinių navikų gydymas asmeniui gali kainuoti nuo 3 500 iki 9 000 eurų per mėnesį:

vaistai – apie 580 Eur/mėn. (reikia bent 6 kursų);

maisto papildai – apie 290 Eur/mėn.;

onkopsichologo paslaugos – apie 1 500 Eur;

modernaus gydymo procedūros – 8 000–11 900 Eur.

Miokardo infarkto gydymas gali kainuoti nuo 500 iki 2 000 eurų kasmet:

vaistai – apie 17–30 Eur/mėn.;

maisto papildai – 30–45 Eur/mėn.;

tyrimai – 50 Eur;

reabilitacija – 725 Eur;

privačios paslaugos – iki 500 Eur“ (šaltinis)

Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad labai dažnai kalbama apie individą kaip apie pavienį asmenį. Matyt, tik marginalai gali tuo pasigirti. Iš tikro absoliuti dauguma žmonių gyvena bendruomenėse, todėl apie sveikatą reikia kalbėti kaip apie bendruomenės gyvenimo sąlygą. Todėl sveikatos problemų prevencija negali būti individuali, pavienė, ji gyvybinga tik kaip ilgalaikė bendruomeninė veikla. Sakykim, fizinio aktyvumo skatinimas yra iš daugelio komponentų: sąlygų sudarymas, kolektyvinė motyvacija, skatinimas, priežiūra. Aišku, kad jis nėra individualistinis, o yra bendruomeninis.

Antra, į ką būtina atkreipti dėmesį, yra tai, kad vien žinių nepakanka. Būtinas specifinių bendruomeninių įgūdžių formavimas ir sveikesnės gyvensenos reklamavimas. Vaikai turi išmokti ir įprasti plautis rankas ne vieną dešimtį kartų per dieną, mėgti vaisius ir daržoves, nenaudoti prievartos konfliktų sprendime. Tiesa, tai turėtų būti privaloma ne tik šeimose, bet ir kitose gyvenimo sferose. Paauglius būtina išmokyti ne tik pažinti blogybes, bet mokėti joms pasipriešinti. Nei gerti degtinę, nei rūkyti suktinę nėra suaugusio žmogaus ar tikro vyro požymis.

Trečia, sveikatos ir sveikatinimo problemos negali būti išspręsto „iš viršaus“, t.y. vien valstybiniu lygiu. Sveikata randama artimoje aplinkoje. Aišku, kartais susiduriame su kataklizmais, kaip gripo epidemija ar žemės drebėjimu, tačiau 98 procentai sveikatimo reikalų yra mums be galo arti: šeimoje, darželyje, mokykloje, darbovietėje. Todėl seniai laikas atsisakyti perdėtai centralizuoto požiūrio ir labiausiai skatinti vietines, bendruomenines iniciatyvoms. Tai yra jau kitas, aukštesnis sveikatos augimo ir priežiūros etapas visuomenės raidoje.