Kiek kainuoja medicina(4)

Sunku paklausti, dar sunkiau atsakyti. Klausti nelengva jau vien dėl to, kad veik visiems tenka susidurti su medikais ir kitokiais medicinos darbuotojais. Gimimas, gyvenimas ir mirtis vienaip ar kitaip civilizuotoje visuomenėje susijęs su šia struktūra.

Reklama

Neseniai man paskambino draugas, labai nustebęs, kad jam reikia laukti akų gydytojo tris savaites. Sako – per tris savaites aš galiu ir numirti. Atsakiau, kad tuo atveju jam nereikės vykti pas gydytoją: todėl problemos ir nebus. O jei rimtai, tai pasakiau vieną pavyzdį iš Europos šalies, kurios premjeras kovoja, kad pas specialistus nereikėtų laukti ilgiau nei 4-6 savaites. Kai nežinai – atrodo, jog pas mus labai blogai. O iš tikro – reikia palyginti su kitomis šalimis.

Vaizdingumo dėlei pateiksiu laukimo pas akių specialistus laiką skirtingose šalyse. Mėlyna spalva rodo pacientų laukimą pas specialistą nuo 0 iki 3 mėnesių, kitos – daug ilgesnį laiką. Duomenys pateikti 2014 metų rugsėjį.

Aš specialiai nelyginu su oficialiais Lietuvos duomenimis, tačiau prie to grįšime pabaigoje. Taigi mūsų šalies sistema nėra bloga, aš labiau esu linkęs ją priskirti prie geresniųjų grupės. Bet viskas kainuoja. Taigi: kiek kainuoja medicina? Pradėsiu nuo „didelių faktų“.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, oficialiais duomenimis, 2011 metais sveikatai skirta:

vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skirta 8 680 dolerių;

bendros nacionalinės išlaidos sveikatai – 2,7 trilijono dolerių;

BVP dalis yra 17, 9 proc.;

lėšų dalis, skirta ligoninėms, yra 31,5 proc.;

lėšų dalis, skirta gydytojams ir paslaugoms, 20 proc.;

lėšų dalis, skirta vaistams, 9,7 proc.

Reikia pažymėti, kad 58 proc. JAV ligoninių yra ne pelno įstaigos, 21 proc. priklauso valstybei ir 21 proc. yra paprasto verslo įmonės.

Dabar pateikiu duomenis ir iš Didžiosios Britanijos. Joje manoma, kad padidėjus sveiko darbingo gyvenimo lygiui 1 proc., šalies bendras nacionalinis produktas išauga 2,7 proc.

Neseniai buvo pateikti duomenys, kad medicinos sistemoje dirba 1,6 mln. žmonių, t.y. apie 5 proc. visos darbo jėgos Jungtinėje Karalystėje. Išlaidos sveikatos sistemai 2012-2013 metais:

108 900 000 000 svarų Nacionalinės sveikatos tarnybai (Anglija).

3,9 mlrd. Svarų Sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos sistemai Šiaurės Airijoje.

9,38 mlrd. svarų Škotijos NHS.

5,3 mlrd. svarų Velso NHS.

Kaip matome, sistemos labai brangios, atima daug žmogiškųjų ir visų kitų resursų. Todėl normaliai kyla klausimas, ar jos pakankamai geros? Deja, čia kritikų daugiau nei giriančiųjų. Vienas nesenas pavyzdys iš Jungtinės Karalystės: „Maždaug vienas iš penkių gydytojų nesilaiko saugumo standartų (nors to įtaka nebuvo didelė); odontologijos praktikoje vienas iš trylikos nesilaiko saugumo standartų. Priminsiu, kad per nešvarius dantistų įrankius nesunkiai plinta hepatitai ir AIDS“.

Dabar galima pateikti kelias pastabas. Pirmoji ir pagrindinė mintis – pas mus, kaip ir visame pasaulyje, painiojama sveikata su gydymu. Kai tik pradedi ieškoti išlaidų sveikatai – gauni duomenis apie lėšas gydymui ir vaistams. Bet kur logika? Gydo ligonius, t.y. lėšos skirtos ne sveikatai, o nesveikatai, jos mažinimui. Sveikatą stiprina ir gerina visai kitos priemonės. Jos yra gerai žinomos, bet netoleruojamos. Žmonės, kurie mažina ligas, t.y. gydo, yra gerbiami. O tie, kurie padeda rūpintis tuo, jog nesusirgtume, paliekami užribyje, nepripažįstami svarbūs visuomenei.

Aišku, kad ateityje rasis nauji vaistai ir gydymo būtai. Juo toliau, tuo jie bus brangesni. Jau ir dabar reta valstybinė sistema sugeba apmokėti visus gydymo atvejus dėl lėšų ribotumo. Ši situacija tik blogės.

Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną labai rimtą problemą. Tyrimas, kuris padarytas JAV, parodė, kad 1 proc. ligonių panaudoja 23 proc. lėšų, skirtų gydymui. 5 proc. vartotojų sunaudoja pusę visų metinių pinigų. Pusei (t.y. 50 proc.) lieka tik 3 proc. metinių lėšų.

Nemanau, kad tai ekonominė problema, greičiau – tam tikras socialinės lygybės siekio atspindys. Ir pas mus ne kartą tenką išgirsti apie valstybės nesugebėjimą apmokėti brangias gydymo procedūras ar itin brangius vaistus. Taigi vis iškils klausimas: ar turi 90 proc. visuomenės apmokėti kitų 10 proc. gydymą? Ar yra riba, kuri nustatytų ligonių reikalavimus valstybei? Panašūs klausimai verčia abejoti dabartiniu gydymo ekonomikos modeliu ir verčia galvoti ne tiek apie jo trūkumus, kiek apie pakeitimą.

Mano pagrindinė mintis yra ta, kad jau kelis šimtmečius vadinamoji sveikatos sistema orientuota į gydymą, t.y. į ligonius. Kitaip sakant, juo daugiau ligonių išgydoma, tuo ji geresnė. O po ja kitas pagrindas: juo daugiau ligonių – tuo geriau.

Taigi gal reikia perorientuoti sistemą. Reikia rūpintis tuo, kad ligonių būtų mažiau. Tai tik reiškia, kad mažiau žmonių patenka pas gydytojus, kad mažėja jų paslaugų poreikis, kad reikalingos mažesnės lėšos gydymui. Sveikatos sistema turi būti nukreipta į kitą visuomenės tikslą – turėti sveikus visuomenės narius, t.y. piliečius, kurie arba neserga, arba serga labai retai ir mažai.

Tai nėra idealizmas. Turime ir mes keletą prevencijos programų, kurioms skiriama apie 1 proc. visų lėšų palyginus su gydymu. Europos šalys skiria nuo 2,8 iki 3,8 proc. Tiesa, Rumunija yra išskirtinė – jos biudžete 8 proc. (Šaltinis: https://www.cqc.org.uk/content/state-care-201314).

Žinau, kad tai tikrasis kelias į naują sveikatos priežiūros sistemos suvokimą ir galimybė visuomenei pasukti nuo esamo akligatvio kitu keliu, kuris turi daug daugiau perspektyvų.