Kiek pinigų reikia sveikatai?(1)

Nors vis dar mėgstame sakyti  “Ne piniguose laimė“, tačiau noras turėti begalę turto išlieka patrauklus. Atrodytų, kad už pinigus galima viskas – valdžia, malonumai, ilgaamžis gyvenimas ir t. t. Bet vienas vienintelis pavyzdys gali tai paneigti: neseniai miręs milijardierius turėjo pinigų daugiau nei Lietuvos biudžetas, bet tai jo neišgelbėjo.

Kai daug atsakingų – niekas neatsako

 Galima būtų nuobodžiai aiškinti, kad rūpinimasis savo sveikata leidžia sumažinti išlaidas gydymuisi šimteriopai, bet ar jaunas ims tai į galvą? O neturtingam reikia pinigų, nes reikia vaikus pavalgydinti ir žmoną aprengti. Kur čia sveikata besirūpinsi.

 Todėl dauguma bando savo vargus bei rūpesčius permesti kitiems – močiutėms, darželiams, mokykloms, poliklinikoms ir ambulatorijoms. O kai daug atsakingų, niekas ir neatsako.

 Paprastai pradedama nuo pradžių – nuo mažų vaikų. Manau, jog geriau eiti nuo galo. Vyresnių ir senų žmonių sveikata turi rūpintis ne tik slaugos ligoninės ar globos įstaigos, bet ir jie patys. Aišku, yra vienišių, kurie dažnai lieka gyventi kaime ar užmiestyje ir rūpinasi savimi patys. Tol, kol gali. Po to jau reikia rimtos priežiūros, kuri būna pavėluota. Čia reikia atskirti dvi puses – gyvenimo sąlygas ir gyvenimo būdą. Retas vyresnis žmogus (per 70 metų) yra įpratęs daryti mankštą ar kitaip pasportuoti. Todėl viena iš didelių sveikatinimo problemų – fizinio aktyvumo stoka. Svarbu ir tai, kad to jokiais vaistais nepakeisi. Išmokyti daryti mankštą žmogų, kuris to nedarė visą gyvenimą, neįmanoma. Aišku, yra ir kiti fizinės veiklos didinimo būdai.

 Kita bėda – panašaus amžiaus žmonės retai keičia mitybos įpročius –  jie valgo tai, ką ir anksčiau, gal kiek mažiau. O jų fiziologija gerokai pakitusi, ir medžiagų organizmui reikia visai kitų. Per daug dažnai jie pasitiki vaistais, o ne gydymu. Namų vaistinėlės primena sandėlius. Kartais vaistai gali tapti ir nesveikatos priežastimi. Tam labai „ pasitarnauja“ televizija ir radijas su ydinga propaganda. Bet ko nepadarysi už pinigus...  O pagyvenusiųjų žinių lygis yra gerokai žemesnis nei jaunesnių.

 Darbingo amžiaus žmonės rūpinasi kitais: augina vaikus, karšina tėvus. O kai patys pereina į vėlyvąją kategoriją, tenka persiorientuoti. Arba vaikai rūpinasi tavimi, arba susirandi bendraamžių, kurie gali padėti, kai reikės. Aišku, gali būti ir kartu. Buvimas su bendraamžiais ir medikų lankymasis kliento namuose sutaupo didžiausius pinigus abiem pusėms: ir valstybei, ir pačiam žmogui. O ir malonumas visai kitoks. Viena galimybė būti valdiškuose namuose, o kita – būti su savais ir pas save. Galima sakyti, kad tokia veikla užtikrina psichologinį komfortą senėjančiai asmenybei ir pratęsia jo amžių. Aš jau nieko nesakau apie psichinių ligų išaugimą ar savižudybių augimą dėl atsiradusio diskomforto.

Ar laikomės higienos?

 Skaitant Pasaulio sveikatos organizacijos leidinius ar internetinius puslapius vis kyla įspūdis, kad pasaulyje blogai, nes yra Afrika bei kai kurios Azijos šalys. Ten badas, maras ir maliarija. Gerai rūpintis kaimynais, kad ir tolimais. Bet man labiau rūpi mano miesto gyventojai. O jei turėsiu laiko ir kitų galimybių – tuomet Afrika ir kitos Azijos šalys.

 Lietuvoje dažna ligos priežastis yra higienos normų nepaisymas. Išmokyti vaikus plauti rankas – šeimos uždavinys. Aišku, ir

darželis, ir mokykla privalo patikrint asmens higienos įgūdžių buvimą.  Mažamečiai vaikai ne visuomet gerai moka naudotis tualetiniu popieriumi ar muilu. Vyresni ne ką geriau. Vienas iš nešvariausių mūsų buities daiktų yra mobilusis telefonas. Britai nustatė, kad pagal nešvarumo lygį jie lenkia unitazą. Kitas šeimyninis mikrobų kaupiklis yra šaldytuvas. Aš nežinau nė vieno atvejo, kad namie kas nors dezinfekuotų buitinį šaldytuvą. O mikroflora yra gaji ir ta nedidelė šaldančioji temperatūra jos rimtai neįveikia. O kur dar buitiniai šiukšlynai, atsiradę prie namų, jei konteinerių kiekis viršija tris. Vaikai, šunys, katės ir kiti „paukšteliai“ į namus atneša ne tik džiaugsmą, bet ir užkratus. Sunku apskaičiuoti, kiek papildomai išleidžiama gydymui dėl išvardintų veiksnių. O juk tai sveikatos sistemos pinigai, visuomeninės lėšos, ir nemažos.

Ligų mažinimo priemonės

 Man atrodo, kad yra dvi ligų mažinimo priemonės: sveikos gyvensenos diegimas ir  vadinamoji profilaktika. Ji yra būdas rasti tą ligą, kuria jau sergame,  ir maksimaliai sumažinti jos galias. Aišku, kad visų ligų išvengti nepavyks, bet stengtis reikia visiems. Geriausias linkėjimas sveikatos (teisingiau – gydymo) sistemai: „Kad jūs neturėtumėte pacientų!“ yra tik geras noras, nes tobulėjant ligų atradimo procedūroms bei senėjant visuomenei ši sistema visada turės darbo.

 Šį kartą aš nepateikiu skaičių ir lentelių. Tie, kurie skaičiuoja skirstomus pinigus, gerai žino – profilaktika apsimoka dešimteriopai, prevencija – bent šimtą kartų. Tiesa, žvelgdamas į Lietuvos sveikatos ir panašių programų paskirstymą pradedi abejoti, ar tikrai tie skirstytojai yra protingi ir sąžiningi.

Dr. Vytautas Valevičius