Kiekviena hospitalizacijos diena didina paciento riziką

Nematomo fronto kariai, kurių misija – pacientų saugumas. Taip galima apibūdinti infekcijų kontrolės specialistus, užsiimančius įvairių infekcijų prevencija ir valdymu ligoninėse. Nors medikų priežiūroje atsidūręs žmogus pagrįstai tikisi išsivaduoti nuo vienokio ar kitokio sveikatos sutrikimo, kartais nutinka, kad būtent gydymo įstaigoje pacientas įgyja papildomą ligą dėl ligoninės aplinkoje cirkuliuojančių bakterijų, virusų ar kitų mikroorganizmų. Apie hospitalinių infekcijų keliamus iššūkius ir kitus pacientų saugumo aspektus – pokalbis su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vedėja Ieva Šliogeryte.

Reklama

Kas yra tos hospitalinės infekcijos ir kokį pavojų jos kelia?

Hospitaline infekcija laikomas bet koks bakterinės, virusinės, parazitinės ar grybelinės kilmės susirgimas, kurio pacientas neturėjo atvykdamas į ligoninę ir kuris hospitalizavimo metu nebuvo inkubaciniame periode. Kadangi daugelio infekcijų inkubacinis periodas tiksliai neapibrėžtas, dažniausiai infekcijos, pasireiškusios praėjus 48 val. nuo patekimo į ligoninę, laikomos hospitalinėmis.

Reiktų pažymėti, kad hospitalinės infekcijos iš tikrųjų turėtų būti vadinamos su sveikatos priežiūra susijusiomis infekcijomis, nes jos gali pasireikšti ne tik ligoninių pacientams, bet ir apsilankius ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose (pvz., po dantų implantavimo, įvairių injekcijų, kitų invazinių sveikatos priežiūros paslaugų).

Remiantis Higienos instituto kasmet atliekamo hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo duomenimis, Lietuvos ligoninėse daugiausia pasitaiko pneumonijų, šlapimo organų ir operacinių žaizdų hospitalinių infekcijų. Yra pastebėta, kad aukštesnio pragyvenimo lygio šalyse labiau paplitusios šlapimo takų infekcijos ir pneumonijos, o žemesnio pragyvenimo lygio šalyse vyrauja operacinių žaidų infekcijos.

COVID-19 infekcija, gripas ir kitos visuomenei žinomos užkrečiamos ligos taip pat gali būti priskiriamos hospitalinėms infekcijoms, jeigu jos įgijamos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Kokia hospitalinių infekcijų situacija Lietuvoje?

Lietuvoje hospitalines infekcijas įgyja vidutiniškai apie 4 proc. stacionariai besigydančių pacientų. Tačiau stebimi gana reikšmingi dažnio skirtumai tarp skirtingo profilio gydymo staigų, atskirų stacionarų bei skyrių, o taip pat tarp skirtingų pacientų grupių.

Didžiausią hospitalinių infekcijų riziką turi pacientai, gydomi reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose. Mūsų šalyje šiuose skyriuose hospitalinių infekcijų paplitimas siekia 18 proc., chirurginio profilio skyriuose – 2–5 proc., terapinio – 2–4 proc.

Turbūt natūraliai kyla klausimas – tokius hospitalinių infekcijų rodiklius traktuoti kaip didelius ar mažus? Iš tiesų, šie rodikliai yra žemesni nei kai kurių šalių, kuriose infekcijų kontrolės užtikrinimo lygis laikytinas aukštesniu (pvz., Švedijos). Todėl manytina, kad dalis hospitalinių infekcijų lieka tiesiog „nematomos“ ir nėra registruojamos.

Remiantis hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo duomenimis, kai kurios ligoninės metai iš metų pateikia nulį hospitalinių infekcijų. Ar taip tikrai yra – sunku atsakyti, nes kasmet nėra atliekami hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo validacijos tyrimai.

Ar labai skiriamės nuo kitų šalių?

Vertinant tik hospitalinių infekcijų skaičius, Lietuvoje situacija nėra kažkuo išskirtinė, tačiau tam tikrų „ypatumų“ galima įžvelgti. Pas mus gana įprasta sveikatos problemas, kurias galėtų pagydyti šeimos gydytojai ar ambulatorinės grandies specialistai, spręsti ligoninėse. Tai yra ydinga praktika, nes kiekviena ligoninėje praleista diena didina hospitalinių infekcijų riziką. Taip jau yra, kad dėl neišvengiamo antimikrobinių preparatų ir dezinfekcinių medžiagų naudojimo ligoninėse jų aplinkoje vyrauja visai kitokie mikroorganizmai negu mūsų kasdieninėje aplinkoje – jie pasižymi didesniu atsparumu antimikrobiniams preparatams, sukelia sudėtingiau ir ilgiau gydomas infekcijas. Kasdienes, greitai suteikiamas sveikatos paslaugas pacientai turėtų gauti pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje, o stacionare reikėtų gydyti tik sudėtingesnius, aukštos kvalifikacijos medikų reikalaujančius atvejus. Tuo tarpu iki 15 proc. pacientų šiuo metu į ligonines yra guldomi netikslingai.

Tarp skirtingų įstaigų labai varijuoja supratimas apie infekcijų rizikas bei jų valdymą, taip pat netolygiai išspręsti ir materialinio apsirūpinimo klausimai. Ne taip seniai teko skaityti, kad kažkurioje rajono ligoninėje chirurginiai instrumentai jau kelis dešimtmečius plaunami vien tik rankomis, ar slaugytojos iš marlės gamina savadarbius tvarsčius, nors jau seniai aišku, kad instrumentų apruošimas automatiniuose plautuvuose yra ir kokybiškesnis, ir lengviau kontroliuojamas procesas. Tokia aplinka tikrai nėra saugi nei pacientams, nei darbuotojams.

Kaip vertinate Lietuvos ligoninėse vykdomą infekcijų kontrolę – ar visi pacientai gali būti ramūs?

Ligoninėse infekcijų kontrolė turėtų būti viena iš prioritetinių sričių, tačiau realybėje daug kas priklauso nuo įstaigos vadovybės ir paties medicinos personalo požiūrio, finansinių galimybių ir žmogiškųjų išteklių. Toli gražu ne kiekviena rajono ligoninė turi specialistų, kurie atliktų ne formalią funkciją, o iš tiesų užsiimtų infekcijų kontrole ir prevencija.

Tarkime, mūsų ligoninėje vykdomos visos rekomenduojamos hospitalinių infekcijų priežiūros rūšys – hospitalinių infekcijų priežiūra reanimacijos skyriuose, operacinių žaizdų infekcijų priežiūra, Clostridium difficile infekcijos priežiūra, atliekamas hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimas, stebimi kliniškai ir epidemiologiškai svarbūs mikroorganizmai, taikomos izoliavimo priemonės, vykdoma infekcijų kontrolės reikalavimų laikymosi visuose skyriuose kontrolė. Taip pat reguliariai rengiami jau dirbančių ir naujai įsidarbinančių darbuotojų mokymai, nuolat teikiamos konsultacijos įvairiais infekcijų prevencijos ir valdymo klausimais sveikatos priežiūros specialistams, analizuojami ir su administracija bei antimikrobinio atsparumo komitetu aptariami ligoninės hospitalinių infekcijų rodikliai, nuolat stebimi naujausi mokslo įrodymai infekcijų prevencijai ir valdymui, diskutuojama dėl jų diegimo tikslingumo. Tai yra labai intensyvus kasdienis darbas. Kad pacientai būtų saugūs, reikalingos didžiulės ir nuolatinės pastangos, kurių, deja, ne kiekviena įstaiga nori ar pajėgia imtis.

Kodėl reikia turėti atskirus specialiai infekcijų kontrolei dedikuotus darbuotojus?

Infekcijų valdymas yra specifinė sritis, reikalaujanti ne tik profesinių žinių, bet ir ganėtinai imli laikui. Padidintos rizikos padaliniuose (tokiuose, kaip reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, kuriame gydomi pacientai reikalauja ypatingo dėmesio dėl atliekamos dirbtinės plaučių ventiliacijos, įvestų šlapimo pūslės, kraujagyslių kateterių) hospitalinių infekcijų priežiūra turi vykti nuolat. Tai reiškia, kad infekcijų kontrolės specialistai kone kasdien turi lankytis tokiuose skyriuose, rinkti duomenis apie rizikos veiksnius, paskirtą antimikrobinį gydymą, įtariamas ar patvirtintas infekcijas, patarti, kada ir kokias izoliavimo priemones taikyti, konsultuoti ir teikti metodinę pagalbą infekcijų prevencijos klausimais. Tokia pat apimtimi, tik gal kiek mažesniu periodiškumu darbas turėtų vykti ir kituose ligoninės padaliniuose. Glaudus abipusis infekcijų kontrolės ir klinikinių skyrių bendradarbiavimas užtikrina geresnę infekcijų prevenciją ir valdymą, tačiau pirmoji ir būtina sąlyga – kad infekcijų kontrolės specialistai fiziškai egzistuotų ir dirbtų realų savo darbą ligoninėje.

Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje tam skiriama pakankamai dėmesio?

Deja, kai kuriose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose tiesiog nėra aktyviai dirbančių infekcijų kontrolės specialistų, jų funkcijas atlieka slaugytojos ir gydytojai, kuriems papildomai priskirta hospitalinių infekcijų priežiūros funkcija, todėl resursų bei žinių infekcijų kontrolės srityje trūkumas galėtų būtų viena iš hospitalinių infekcijų „nebuvimo“ įstaigose priežasčių. Nepagražinta realybė yra tokia, kad Higienos instituto duomenimis, 2020 m. Lietuvoje tik trečdalis ligoninių galėjo užtikrinti rekomenduojamą infekcijų kontrolės specialistų skaičių, o daugiau kaip 42 proc. ligoninių tokio specialisto neturėjo visai.

Esant tokiai situacijai, sunku tikėtis, kad įstaigoje bus vadovaujamasi naujausiais mokslo įrodymais pagrįstomis hospitalinių infekcijų prevencijos rekomendacijomis, o tai „užprogramuoja“ neefektyvią ir ne į esminius infekcijų prevencijos reikalavimus orientuotą kontrolę įstaigoje arba išvis jos nebuvimą, negebėjimą kritiškai vertinti ir diegti infekcijų kontrolės inovacijas, kompetentingai suteikti žinių, mokyti sveikatos priežiūros darbuotojus. Taip pat, neturint reikiamų išteklių, neįmanoma kokybiškai rinkti, analizuoti ir interpretuoti hospitalinių infekcijų paplitimo, infekcijų kontrolės reikalavimų užtikrinimo duomenų, remiantis analizių rezultatais nusimatyti prioritetus situacijai gerinti.

Kokių priemonių galima imtis didesnio pacientų saugumo labui?

Tarptautinė infekcijų kontrolės praktika rodo, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ne hospitalinių infekcijų dažniui, o sveikatos priežiūros pasirengimui užtikrinti infekcijų prevenciją ir valdymą – tai yra, vertinti, ar įstaiga turi reikalingus žmogiškuosius išteklius, žinias, įrangą, dokumentus, laikosi naujausių rekomendacijų, užtikrinančių pakankamą infekcijų kontrolės lygį.

Prie didesnio pacientų saugumo prisideda visa medicinos pažanga, nukreipta į tai, kad pacientas kuo mažiau laiko praleistų ligoninėje. Tam plėtojamos dienos chirurgijos paslaugos, minimaliai invazinės, pacientų sveikatą tausojančios operacijos. Iš savo profesinės – infekcijų valdymo mokslo bei praktikos – pusės tikrai pritarčiau idėjai, kad aktyvus chirurginis gydymas vyktų didesnėse ligoninėse, kurios gali užtikrinti visapusišką pacientų saugą, o mažesnėse įstaigose pagalba pacientams būtų teikiama dienos stacionaro sąlygomis ar ambulatoriškai.

Vakarų Europos šalyse jau senokai mažėja stacionare besigydančių lėtinėmis ligomis sergančių pacientų skaičius, šiuo keliu turi judėti ir Lietuvos sveikatos sistema. Mokslo pasiekimai medicinoje leidžia vis labiau sutrumpinti hospitalizacijos trukmę, daugiau paslaugų teikti negulint ligoninėje. Taip ne tik patogiau ir saugiau pacientui, bet ir taupomos valstybės lėšos bei medicinos personalo darbo laikas.

Taip pat svarbu užtikrinti ligoninėje naudojamų priemonių ir aplinkos sterilumą. Tai ir kruopštus medicininių instrumentų plovimas bei dezinfekavimas tam skirta įranga, jų sterilizavimas, taisyklinga patalynės ir patalpų dezinfekcija bei kitos procedūros, kurių plika akimi nepamatysi, tačiau visos jos leidžia minimizuoti infekcijų riziką. Be abejo, nereikėtų pamiršti ir jau šimtmečius veikiančių tradicinių dalykų. Pati paprasčiausia, bet labai efektyvi priemonė yra rankų higiena, kuria turėtume rūpintis nuolat.