Kino terapija padeda pažinti save

Pasaulyje egzistuoja apie 400 psichoterapijos rūšių. Psichoterapinį poveikį gali turėti ne tik knygos, muzika, bendravimas, bet ir filmai. Kai tik atsirado kinas, atsirado ir teorijos, nagrinėjančios patį kino fenomeną bei jo poveikį žiūrinčiajam. Bet kuriame filme mus iš tiesų veikia vaizdas ir garsas, sužadinamos mūsų emocijos, mus patraukia siužetas bei gilesnė archetipinė ar filosofinė filmo prasmė.

Manoma, kad žiūrintys, kaip filmo veikėjai išgyvena įvairias skausmingas emocijas, turi galimybę viską stebėti iš šalies išvengdami realaus patyrimo. Filmas tarsi veidrodis atspindi, kas vyksta mūsų viduje. Mes galime pamatyti gilumines savo problemas bei pradėti jas spręsti. Anot psichoterapeutės Danguolės Rušienės, kinas atkreipia dėmesį į skausmą, pralaimėjimą, krizę ir daugelį kitų problemų, t.y. persmelkia žmogų iki dvasios gelmių. Psichologui yra svarbu suprasti kiną ir tai, ką jis žadina žiūrovui. Kaip analizuojant sapnus galima atrasti ryšius, padedančius geriau suprasti asmenybę, taip psichoterapijoje galima panaudoti filmą, kad pamatytum pasąmonės realybę. Todėl nemažai terapeutų, siekdami, kad klientai pamatytų save iš šalies bei išmoktų kalbėti apie savo jausmus, pasitelkia kiną į pagalbą rengdami filmų peržiūras grupėse. Filmai naudojami parodyti gyvenimo stilių, būdingą daugumai ir tuo išmokyti savistabos ir sugebėjimo rasti sprendimus, atskleisti paslėptus elgesio motyvus, neigiamų emocijų šaknis, plėtoti sugebėjimą analizuoti situacijas.

Filmų terapinis poveikis

Filmus galima žiūrėti todėl, kad jie mums patinka. Bet filmus galima žiūrėti, kai mus kankina koks nors neišsprendžiamas klausimas, kai mes kankinamės nerasdami atsakymo, kas vyksta mūsų sieloje. Kinoterapija padeda, kai mes žiūrėdami filmą kokia nors svarbia mums tema, matome įvairiausius savo problemos sprendimo scenarijus. Filmų pagal tam tikras temas peržiūra, padeda mums aptikti ir įvardinti savo problemą. Kartais paprasto problemos įvardijimo pakanka, kad atrastume savyje jėgų kažką daryti.

Filmas perduoda paslėptą prasmę, todėl labai svarbu suprasti, ką mumyse pažadina filmas – senas nuoskaudas, nusivylimus, savęs sumenkinimą, jausmą, kad nieko negalima pakeisti… ar filmas žadina norą gyventi, keistis, kurti, žadina adekvatų realybės suvokimą, viltį.

Filmas kiekvienam žiūrovui gali suteikti vilties ir optimizmo. Net jei žiūrovas nesutinka su tam tikrais veikėjų poelgiais, jis gali kelti klausimą: „Ką aš daryčiau kitaip šioje situacijoje?“, taip užtikrindamas sėkmingą kino poveikį. Žiūrovas patiki, kad elgiantis kitaip, galima sulaukti laimingos pabaigos. Įdomu ir tai, kad žiūrėdami filmą, kuris atitinka mūsų situaciją, emociškai susitapatiname su veikėjais ir mums lengviau pasiryžti kažką keisti asmeniniame gyvenime. Filmai, kuriuose aiškiai matoma veikėjų branda, dvasinis augimas ar teigiami pasikeitimai, padeda mums apsispręsti permainoms savo gyvenime.

Psichoterapeutė Birgit Wolz, tyrinėjanti kino filmų psichoterapinį poveikį, teigia, kad daugiau žmonių pajuto palengvėjimą žiūrėdami filmus, nei lankydami psichoterapijos užsiėmimus.

Tinkamas filmas iš tiesų turi nepaprastą galią – atstatyti psichologinę pusiausvyrą, pagerinti nuotaiką, sugrąžinti optimizmą, rasti išeitį iš aklavietės, atrasti savo kelią, tiesą ir pan.

Kino terapija gali padėti esant:

depresijai,

baimėms,

vienatvei,

priklausomybėms,

įkyrioms mintims ir būsenoms,

valgymo sutrikimams,

tuštumos jausmui,

skausmui, netekčiai,

gyvenimo nesėkmėms bei krizėms,

neryžtingumui.

Kino terapijoje pasireiškia šie psichologinės apsaugos mechanizmai: projekcija – kai kažko nesuvokiame savyje, galime sąmoningai ar nesąmoningai priskirti tai filmo veikėjams; identifikacija – nesąmoningas savęs sutapatinimas su filmo herojais. „Kaukės mechanizmas“ suteikia galimybę palyginti savo gyvenimą su filmo realijomis bei būti pašaliniu stebėtoju. Šis mechanizmas patenkina bazinį žmogaus saugumo poreikį, leidžiantį žmogui giliau pažvelgti į save ir atskleisti paslėptus elgesio motyvus bei nuostatas

Kokius filmus pasirinkti

Mes patys pasąmoningai renkamės filmus, kurie mus gydo bei palaiko. Filmai gali mus auginti, bet gali ir sugriauti. Filmai turi didžiulį poveikį psichikai, todėl žmogų, praeityje patyrusį psichologinių traumų, gali dar labiau sužeisti.

Nusivylusiems dėl neišsipildžiusių norų žmonėms reikia įkvepiančio stimulo, padedančio nesusikoncentruoti į nesėkmę. Jiems reikia motyvacijos, padėsiančios pakilti ir eiti toliau. Jiems reikia pajusti, kad pasaulis nesugriuvo, kad visos galimybės dar neišsemtos. Tokiu atveju labai padės filmai apie stiprius žmones, kurių nepalaužė gyvenimo aplinkybės.

Galbūt kažkam reikia tiesiog sustoti, atsiriboti nuo sudėtingų aplinkybių, pailsėti, žinant, kad laikui atėjus, jėgos sugrįš. Tokie žmonės su malonumo žiūrės vaikiškus animacinius filmukus arba detektyvus, padėsiančius išjungti nepageidaujamas mintis.

Psichoterapijai tinkami filmai dažniausiai yra kaip metaforos. Filmai kaip ir eilėraščiai ar muzika, analizuojant simbolius ir prasmes, padeda derinti mūsų emocijas, intuiciją ir logiką, t. y. suvokti ir spręsti problemas. Personažų elgesys visada turi motyvaciją, kurią panagrinėję, gauname atsakymus į daugybę klausimų. Filmų terapija yra puikus būdas pamatyti save iš šalies ir savarankiškai tobulinti savo vidinį pasaulį. Kinas gali padėti ištrinti negatyvios patirties sukurtą neigiamą vidinį savęs suvokimą, nepasitikėjimą, nedrąsumą. Matant, kaip elgiasi, kokius sprendimus priima bei keičiasi su panašiomis problemomis susiduriantis filmo herojus, žmogui lengviau atsikratyti neteisingo savęs matymo, nebijoti gyventi savo gyvenimą. Pavyzdžiui, filme „Mano storos graikiškos vestuvės“ matome, kaip keičiasi nedrąsi, tėvo užguita mergina, kaip ji tampa savimi pasitikinti, nebijanti pasakyti savo nuomonės ir išdrįstanti gyventi savo gyvenimą, nebijodama atsiskirti nuo tėvo, įgyvendinti savo svajones.

Renkantis filmus geriausia atkreipti dėmesį į filmus, kurie puikiai iliustruoja konkrečią problemą, kompleksą, elgesio modelį. Kinas yra poveikio kolektyviniam elgesiui instrumentas, nes formuoja skonį, elgesį, įtvirtina konkrečią moralę, todėl geriausia rinktis filmus, sukėlusius diskusijas bei visuomenės susidomėjimą.

Specialistų rekomenduojamų filmų sąrašą, suskirstytų įvairiomis temomis – pvz., valgymo sutrikimai, priklausomybės, santykiai šeimoje anglų kalba galima rasti internete.

Darbas grupėse

Filmai gali būti tyrinėjami grupinėje terapijoje ar kaip papildoma priemonė būti naudojama individualaus konsultavimo metu. Darbas kino terapijos grupėse vyksta panašiai kaip ir paprastose psichoterapijos grupėse. Iš pradžių vyksta filmo pristatymas, pagrindinės temos suformulavimas. Pabrėžiama, kad būtina atkreipti dėmesį į savo emocinius išgyvenimus. Po filmo peržiūros išsakomi labiausiai sujaudinę filmo momentai. Luizianos universiteto profesorė teigia, kad žmonėms lengviau prabilti apie filmo herojų patiriamas kančias nei kalbėti apie savąsias. Manoma, kad žmonės užstringa – jie yra pernelyg pasinėrę į savo problemą, todėl negali jos įvertinti aiškiai arba tiesiog neigia ją esant.

Pagrindinė taisyklė – filmas nevertinamas, nekritikuojamas. Kalbama apie tai, kokią gyvenimo sferą palietė filmas. Po to psichoterapeutas analizuoja mintis, atsiradusias filmo peržiūros ir jo aptarimo metu. Aptarus filme išryškėjusias temas, specialistas diskutuoja su grupės nariais, kuo jų elgesys yra panašus arba kuo skiriasi nuo kino herojų veiksmų. Tokiu būdu grupės dalyviai, diskutuodami su kitais dalyviais, aptinka naujus savo problemų sprendimo būdus.

Svarbu tinkamai parinkti filmus, kad pacientas galėtų susitapatinti su filmo veikėjais, bet nesijausti provokuojamas ar įžeistas. Vis dėlto svarbu suprasti, kad kinas tik papildo tradicinę psichologinę pagalbą, tačiau negali jos visiškai atstoti.

Naudota literatūra:

Kino terapija – savęs pažinimo instrumentas. Rasa Kučinskienė, Antanas Kučinskas // Nervų ir psichikos ligos. – 2010, Nr. 2, p. 38-40.

lmbtau.wordpress.com