Klaipėdos miesto politikai ir Kauno teismas įkalė paskutinį vinį į ne(į)vykusios reformos karstą. Kas toliau?

Vakar Klaipėdos miesto savivaldybės taryba dar kartą pakartojo Sveikatos apsaugos ministerijai: ji nėra linkusi ir nenori būti įtraukta į Vilniaus ir Kauno universitetų korifėjų po stalais suregztą ir ministerijos vardu visuomenei bandytą parduoti reformos planą.

Reklama

 Po 2008 metais ištikusios finansinės krizės buvo akivaizdu, kad reikia gerai apgalvotų, plačiai visuomenei suprantamų ir esminių pokyčių. Niekas neabejoja, kad Lietuvoje lovų yra per daug ir per mažai dėmesio skiriama pirminei sveikatos priežiūrai.

 Vilniaus ir Kauno korifėjai, naudodamiesi savo autoritetu, susiklosčiausiais ankstesniais ryšiais bei glaudžiais  šešėliniais oficialiais ir neoficialiais kontraktais, susisaistę  su ministerijos pareigūnais, kai kuriais politikais ir seimūnais, sugebėjo įtikinti tuometinį ministrą: atėjo metas daryti reformą. Tada Algis Čaplikas žengė skambų žingsnį:  2009 metais birželio 16 dieną įsteigtas sveikatos sistemos  reformų biuras. Jos nariais buvo Sigitas Babilius, Haroldas Brožaitis, Girvydas Duobys, Vilius Jonas Grabauskas, Danguolė Jankauskienė ir Justas Jurkuvėnas, Rūta Vainienė. Ar kas nors juos atsimena kaip sveikatos apsaugos sistemos reformatorius? Ar jie vykdė reformą? Ir kokius siūlymus jie pateikė? Kokia jų nuomonė apie reformą ir jos eigą?

 Tūlam žmogui sunku suprasti, kas darosi iš tikrųjų, nes visi pripažįsta, kad Lietuvos sveikatos apsaugai verkiant reikia esminių ir rimtų pokyčių. Vilniaus ir Kauno korifėjai elgėsi kaip tikri pokerio lošėjai:  jie apsimetė, kad  turi geras kortas. Arba jie patys tikėjo, kad jų kortos yra labai geros ir kad jų išbandyti intrigų rezgimo mechanizmai, puikiai veikę mažesniu masteliu, suveiks ir visos valstybės lygmeniu.

 Visų, bandžiusių įgyvendinti pokyčius, sumetimai buvo akivaizdūs. 2009 metais reikėjo taupyti. Apie lovų mažinimą ištisai kalbėjo tarptautinės organizacijos. Ką gi,  galima vienu ypu nušauti du zuikius. Sumažinama lovų, sumažinamas ligoninių skaičius. Mažėja kartu ir vyriausiųjų gydytojų skaičius, postuose paliekami tik lojaliausi. Ir jie tampa dar labiau lojalesni savo geradariams – jų postą išsaugojusiems ir net labiau įtvirtinusiems SAM pareigūnams, seimūnams bei politikams. Ranka plauna ranką – “naujai” iškepti vyriausieji gydytojai dosniai atsilygina savo geradariams, kai konkursuose dėl aparatūros, statybos kontraktų laimi tų politikų globojamos firmos.

 Kad kai kuriems vyriausiesiems gydytojams buvo pažadėtas postas, yra akivaizdu. Savo straipsniuose šią temą smulkiai gvildeno žurnalistė Saulė Pauliuvienė. Vienas iš tokių  – Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas Jonas Sąlyga. Vos tik prasidėjus reformai, prie Klaipėdos jūrininkų ligoninės buvo prijungta  Švėkšnos psichiatrijos ligoninė ir pagal ministerijos planą tas darinys pavadintas Klaipėdos ligonine. 

Papūtus reformos vėjams ir patikėjus politikų pažadais, Klaipėdos jūrininkų ligoninė atsisakė savo ilgai puoselėto vardo.  2010 metais Klaipėdos miesto savivaldybė pritarė ministerijos planui jungti dvi ligonines, tačiau jie siūlė kitokį jungimo variantą, kuris netiko ministerijai. Dar po kiek laiko tų pačių metų gegužės mėnesį Klaipėdos savivaldybė vėl pakartojo savo sprendimą.

 Klaipėdos jūrininkų ligoninė buvo įsteigta 1994 metais. Daug metų šis vardas Vakarų ir visoje Lietuvoje asocijavosi su naujais pažangiais vėjais ir gera šiuolaikine pagalba. Tai vyko tol, kol iš Kauno ir Vilniaus atvykę gydytojai, bendradarbiaudami su pažangiais Klaipėdos gydytojais, kūrė naujas paslaugas, ieškojo naujų paslaugų teikimo būdų, diegė naujoves. Tačiau šioje ligoninėje palaipsniui pradėjo vykti įdomūs dalykai: terapeutai lyg iš niekur nieko tapo kardiologais, kai kurie iš jų net “sugebėjo” vadovauti kardiologijos skyriams, atsirado iš kitų ligoninių atėjusių gydytojų, kurių licencijų įsigijimas visiems dirbantiems kėlė abejonių, kilo mokslinių darbų rašymo manija, atsirado unikalios privačios praktikos.

 Įdomu ir gal net simboliška, kad šių ydingų praktikų ir veiksmų išvešėjimas sutapo su faktu, kad 2010 metais Klaipėdos jūrininkų ligoninė atsisakė jūrininkų  vardo ir tapo Klaipėdos ligonine. Tačiau Jonas Sąlyga, supratęs, kad reforma nevyksta pagal tą planą, kaip yra numačiusi ministerija, suvokė, kad padarė klaidą pakeitęs pavadinimą. Į ministeriją nuvyko delegacija, kurioje buvo Seimo narys Evaldas Jurkevičius, Jonas Sąlyga ir dar keli jūrininkų organizacijų vadovai. Jie prašė grąžinti ligoninei Klaipėdos jūrininkų ligoninės vardą. Po kiek laiko vardas buvo grąžintas.  Vardą grąžinti galima, bet ar grįš tas vardas ir ta šlovė, kurią buvo užsitarnavę jūrininkai?

 Šis klausimas taip pat simbolinis ir ne apie formalų vardą atgavusią ligoninę. Pokyčių laivas, kurį slapta inicijavo nedidelė grupė žmonių,  susidūrė su atšiauriais vėjais ne tik Klaipėdoje. Visai neseniai Kauno teismas priėmė sprendimą, kad Kauno antrosios ir Raudonojo Kryžiaus ligoninių jungimas yra neteisėtas. Jos nebus sujungtos.

 Klaipėdos ligoninės aptarnauja Vakarų Lietuvos regioną, kuriame gyvena apie ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Kaune gyvena dar apie  pusę milijono žmonių.  Vadinasi,  reforma nėra įgyvendinta mažų mažiausiai viename trečdalyje Lietuvos.

 Ar galima teigti, kad įvyko reforma? Turbūt ne.

 Dr. Audrius Šimaitis