Klasikinis Indijos šokis: pailgina jaunystę, suteikia pasitikėjimo ir sveikatos

Dinamika, tikslumas, grožis, grakštumas, lankstumas, ištvermė, harmonija. Šių epitetų nepakaks nupasakoti vienam seniausių ir mįslingiausių menų – klasikiniam Indijos šokiui. Atskleisti jo esmę, poveikį kūnui bei sielai paprašėme indiško šokio grupės vadovės Natalijos Snežko. 

Reklama

Pradžia – nuo rytietiškų šokių

Nuo mažens jautusi trauką Indijos muzikai bei filmams, Natalija Snežko pažintį su Indijos šokiu laiko ne atsitiktinumu, o lemtingų aplinkybių sutapimu. Ieškodama dirvos savirealizacijai, mergina pirmiausia pradėjo šokti pilvo šokius. Kartu pradėjo domėtis Rytų ir Azijos kultūra.

Kartą susidomėjimas Indijos filosofija bei kultūra ją atvedė į bolivudinių šokių festivalį Maskvoje. Susižavėjo. Susirado mokytoją, Aminą Garajevą. Ši iškart pastebėjo merginos talentą ir suprato, kad estradiniai šokiai jos netenkins, reikia mokytis klasikinių.

„Taip ir atsitiko, - pasakoja Natalija. - Pradėjau šokti estradinius, bolivudinius, šokius, bet greit pajutau, kad man to neužtenka, nes jie – tarsi visokių pasaulio šokių stilių samplaika. Susidomėjau klasikiniais, kuriuose daug filosofijos, meno, poezijos, dainavimo, judesio. Juose yra visko“.

Supratusi, kad jos stichija – klasikiniai šokiai, Natalija susirado Vilniuje mokytoją Iriną Kušelevič ir su jos pagalba ir dabar mokosi vieno seniausių ir sudėtingiausių pasaulyje Pietų Indijos klasikinio šokio Bharata Natyam (bhava- jausmas, raga - melodija, tala - ritmas ir natyam – šokis) stilių. Praeitais metais išsipildė jos svajonė ir ji keliavo į Indiją pas kitą savo mokytoją Radžaja šri Rameš. Šiandien Natalija vadovauja indiško šokio grupei uostamiestyje.

Pradžia būna sunki

Stebint, kaip ritmiškai ir grakščiai trepsi klasikinio Indijos šokio šokėjos, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šokti gana lengva ir paprasta. Tačiau toli gražu taip nėra.

Natalija pasakoja, jog šokis sudėtingas tuo, kad tuo pačiu metu tenka atlikti labai skirtingus judesius – „rankos daro viena, kojos - kita, galva lenkiama į vieną pusę, žvilgsnis kreipiamas į kitą“. Be to, šokti reikia vienu kampu pasukus pėdas į šonus ir pusiau pritūpus. Ši padėtis suteikia stabilumo šokant bei padeda atverti klubus. Vien išbūti tokioje pozicijoje yra sunku, o dar reikia šokti... O šokis trunka nuo kelių iki 40 minučių.

Jos patirtis parodė, kad sunkiausia išmokti šį šokį toms, kurios jau turi šokių patirties. Atėjusios su viltimi, kad lengvai išmoks, jos nusivilia, nes tenka daug ir ilgai lavintis. Todėl dažniausiai jos grupėje neužsibūna, o pasilieka tos, kurios anksčiau nebuvo šokusios jokių šokių, tik apie tai svajojusios. Jos supranta, kad reikia daug dirbti ir džiaugiasi, kai pavyksta išmokti kokio naujo judesio.

Tad šis šokis ne kiekvienam? Į tai moteris atsako: „Viskas treniruojama, bet reikia daug laiko“.

Kolektyvo nares ji charakterizuoja kaip trokštančias naujų žinių, imlias naujovėms, nepraradusias gyvenimo skonio.

Ir šokis, ir teatras, ir ritualas

Indijos šokis laikomas geriausiu žinių ir išminties perdavimo būdu. Tai yra aukščiausias estetinis reginys, dovanojantis žiūrovams grožį ir harmoniją, padedantis žmonėms tobulėti ir atitrūkti nuo pasaulietiško mąstymo ir priartėti prie Dieviškojo Absoliuto.

„Šis šokis, - pasakoja Natalija, - nuo senų senovės vienuolių buvo šokamas šventyklose kaip padėkos dievams ritualas. Indiją kolonizavę anglai nesuprato šokio esmės, jiems jis buvo nepriimtinas, todėl šokti uždraudė. Iki šiol šventykloje išliko iškaltos ant akmens šokio pozicijos, tūkstančiai jų elementų. Iš 3 a. pr. Kr. yra net išlikęs traktatas apie kūno judesio ir teatro meną „Natyashastra“. Vėliau po kruopelytę žinios apie jį buvo atgamintos ir jis tapo ne vien šventyklos, o ir scenos menu“.

Kiekvienas šokis pasakoja tam tikrą istoriją, todėl yra lyg teatras. Žinia žiūrovui perduodama viso kūno judesiais, net ir veido mimika, simboliniais rankų gestais – mudromis, kurios padeda susikoncentruoti, nusiraminti.

Beje, nors Lietuvoje šis šokis vyrų susidomėjimo nesulaukia, Indijoje jis populiarus tarp abiejų lyčių. Senovėje šokių mokytojais buvo vyrai.

Pailgina jaunystę

„Šokio metu daugiausiai dirba plaštakos ir pėdos. Kol pirštai lankstūs, tol esi jaunas, - taip sako indai. Pirštų judesiai mankština ir smegenis, lavina logišką mąstymą, o kartu pailgina jaunystę“, - sako Natalija.

Įdomu, kad Indijoje labiausiai vertinamos šokėjos, sulaukusios 50 metų. „Ateidamos iki šio amžiaus jos įgyja visas savybes, reikalingas šokėjai. Net garbaus amžiaus šokėja atrodo estetiškai – čia nėra nuogo kūno, grožį išryškina išskirtinis makiažas“.

Ypatinga kojų laikysena šokio metu gerina kraujo apytaką mažajame dubenyje, trepsėjimas gerina kraujo apytaką, balansuoja spaudimą, ritmingi judesiai lavina koordinaciją, akių judesiai gerina regėjimą.

Šokio judesiai stiprina kaulus, raumenis, ypač sunkiai pasiekiamose vietose, kurių neištreniruoja net pratimai su treniruokliais. Šokis padeda moteriai greit atsigauti po gimdymo, mažina cukraus kiekį kraujuje.

Natalija pastebėjo, jog šokėjos turi panašią figūrą, visos yra grakščios ir neturi antsvorio.

Suteikia ramybę

Klasikinis Indijos šokis, - atkreipia dėmesį Natalija, - pirmiausia ją išmokė pasitikėti savimi ir bet kokioje situacijoje išlikti ramiai.

„Atlaisvinti sielą šokdamas gali tik atlaisvinęs kūną. Treniruojant raumenis jėga ateina iš išorės, o šokdamas šį šokį turi išlaisvinti vidinę jėgą, kad padėtų sustiprinti kūną“.

Ji sako, kad net šokio metu veidu rodydamas emociją turi viduje išlikti ramus, kad nenukryptum nuo ritmo.

Tad klasikinis Indijos šokis - gera psichoterapijos priemonė, padedanti atpalaiduoti kūną ir pašalinti kompleksus, kuriuos sukaupėme per gyvenimą.