Ko niekada neteko girdėti
Man, kaip žurnalistei, tenka dalyvauti gausybėje renginių. Neseniai supratau, kad klausydamasi tų nesibaigiančių kalbų niekuomet negirdėjau vieno dalyko. Kad kokios nors valstybinės institucijos ar Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas kalbėdamas susitapatintų su pacientu. Jie niekuomet nesako, pavyzdžiui, taip: „O kas mums, pacientams, iš to?“, jie sako: „Kas iš to pacientui? Kokią jis pajaus naudą?“. Nedidelis skirtumas? Manau, kad skirtumas esminis.
Yra tokia psichologinė kryptis, kuri analizuoja žmogaus kalbą ir sako, jog kaip kalbi, toks ir esi, o jei kalbėtum kitaip, būtum kitoks. Neva tam tikri pasikartojimai mūsų kasdienėje kalboje atspindi tam tikras mūsų nuostatas, mūsų „įklimpimus“ į pasikartojančias situacijas ir pan. Jeigu sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys specialistai sakytų: „Mums, pacientams, jokios naudos iš tokių sprendimų“, suprasčiau, kad jie ir dirbdami galvoja taip. Galvoja, kad jie yra pacientai, todėl priima pacientams palankius sprendimus.
Dabar aš girdžiu iš jų pusės kalbėjimą apie pacientus kaip apie kategoriją žmonių, kuriais jiems skirta šventa misija rūpintis. Tik va bėda – jie visai nėra toje kategorijoje žmonių. Bet kaip taip gali būti? Daugelis iš jų yra vyresni nei 50, vadinasi, jau turėtų kažkuo sirgti ar bent jau jausti pirmuosius rimtų ligų požymius. Patys tose nesibaigiančiose konferencijose kalba šabloniniais sakiniais: „Sulaukus 50-ies padidėja rizika susirgti...“. Juk apie save kalba!
O gal jie iš kokios kitos planetos siunčiami dirbti tiesiai į valdžios institucijas? Kadangi iš kitos planetos, todėl neserga, nekosti, nečiaudėja, jų artimieji (irgi iš tos pačios planetos) taip pat neserga, neturi lėtinių ligų, jiems nereikia jokių vaistų, medicininės pagalbos priemonių, sanatorijų ir operacijų. Jie yra neserganti valdžia, o mes – sergantys pacientai. Jeigu vieną dieną koks nors valdininkėlis susitapatintų su pacientais, matyt, sugriūtų kažkokia „tobula“ santvarka, suvokiama Tam, kuris mato visų planetų gyventojus?..
O gal persifantazavau aš čia su tom kitom planetom, gal viskas paprasčiau – tiesiog vyksta kokie nors sveikatos sistemos valdininkų mokymai, kuriuose jie gauna sąrašus, „ko niekada negalima sakyti, daryti, galvoti“, ir pagal juos gyvena. Tame sąraše neabejotinai yra punktas – nesitapatinti su pacientais. Todėl jie ir kalba taip, lyg niekada gyvenime nesirgo ir net nesiruošia to daryti. Taip pat tuose sąrašuose yra parašyta – niekada negalvoti, kad esate pacientas. Todėl daugelis valdininkų kenčia nuo asmenybės susidvejinimo. Sėdi savo kabinetukuose tokie nesergantys, o parėję namo staiga suvokia, kad skauda sąnarį ar kojos nagas įaugo ir kelia siaubingą skausmą. Tada tenka eiti į gydymo įstaigą ir išsitraukti kitą asmenybės pusę, kurios negali rodyti darbe. Ta asmenybės pusė – kenčiantis, sergantis žmogus, užjaučiantis kitus, besikalbantis su žmonėmis prie gydytojo durų, nuliūdęs pėdinantis į vaistinę, ten paliekantis premijos ar naujų vaiko batų dydžio sumą. Tik šitai valdininko asmenybės pusei teks numirti vos tik jis pravers savo kabineto duris. Todėl kad jis – ne pacientas, jis – neserganti valdžia.
Nusprendžiau – rudenį pradėsiu naują žurnalistinį tyrimą, klausinėsiu valdininkų, kokia liga jiems teko sirgti, ir stebėsiu, kaip iš po to kevalo bando prasiskverbti nematoma jų asmenybės pusė. Gal bus kažkas panašaus kaip filme „Svetimas“?..
Susiję straipsniai
