Kodėl mes prisimename sapnus?
Kai kurie žmonės prisimena sapnus kiekvieną rytą, kiti juos prisimena tik kartais. Nauji tyrimai rodo, jog temporo-parietalinė jungtis (angl. temporo-parietal junction), pagrindinis vizualinės (ir ne tik) informacijos apdorojimo centras smegenyse, yra daug aktyvesnis tų sapnuotojų, kurie gerai prisimena sapnus. Padidėjęs aktyvumas šioje smegenų srityje galimai padidina dėmesio koncentraciją į išorės dirgiklius bei skatina didesnį budrumą miegant, tokiu būdu padėdama sapnuotojui įsiminti sapnus.
Priežastis, dėl kurios sapnuojame, vis dar yra paslaptis tyrėjams, kurie studijavo skirtumą tarp žmonių, gerai prisimenančių sapnus, ir tų, kurie negali pasigirti dažnais sapnų prisiminimais. 2013-aisiais sausį tyrėjų komanda, vadovaujama Perrine Ruby, Neuromokslų Tyrimo Centro Lione mokslininkės, padarė dvi išvadas: sapnus prisimenantys žmonės yra dvigubai budresni miego metu, jų smegenys labiau reaguoja į aplinkinius dirgiklius ne tik miego, bet ir budrumo metu. Tai padidina smegenų aktyvumą, kuris gali paskatinti prabudimus naktį, todėl žmonės daug lengviau įsimena sapnuotus sapnus.
Šiame naujame tyrime mokslininkų komanda nustatė smegenų sritis, kurių aktyvumas buvo skirtingas. Naudodami pozitronų emisijos tomografiją ( PET ) jie išmatavo spontanišką smegenų veiklą 41 savanoriui budrumo bei miego metu. Savanoriai buvo suskirstyti į dvi grupes: vienoje buvo 21 žmogus, kuris prisimena sapnus maždaug 5 dienas per savaitę, o kitoje buvo 20 žmonių, kurie teigė, jog sapnuoja maždaug du kartus per mėnesį. Tie, kurie dažnai sapnavo, ir budrumo metu, ir tuomet, kai miegojo, parodė stiprią spontanišką smegenų veiklą medialinėje prefrontalinės smegenų žievės ( mPFC ) ir temporo-parietalinių jungties srityse, kurios atsakingos už reagavimą į aplinkos dirgiklius.
„Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės, gerai prisimenantys sapnus, labiau reaguoja į aplinkos dirgiklius tuomet, kai yra pabudę. Tokiu būdu jiems yra didesnė tikimybė „įrašyti“ sapnus į atmintį. Iš tiesų miegančios smegenys nesugeba įsiminti naujos informacijos. Kad tai padarytų, jos turi būti pažadintos“, - sakė Perrine Ruby.
Neurofiziologas iš Pietų Afrikos Mark’as Solms’as ankstesniuose tyrimuose pastebėjo, kad pažeidimai šiose smegenų srityse lemia pabudimus sapnuojant. Prancūzų tyrėjų komandos tikslas yra parodyti smegenų veiklos kaitą tarp žmonių, gerai prisimenančių sapnus, ir žmonių, praktiškai jų neprisimenančių, jiems esant budriems ir miego metu.
„Rezultatai rodo, kad abi grupės žmonių skiriasi savo gebėjimais „įrašyti“ į atmintį sapnus, tačiau neatmetama ir ta galimybė, jog jie skiriasi ir sapnų kūrimo srityje. Iš tiesų yra įmanoma, jog gerai prisimenantys sapnus žmonės tiesiog pasižymi tuo, kad sapnuoja daug daugiau sapnų, negu tie, kurie savo sapnus prisimena retai“, - aiškino tyrėjų komanda.
Susiję straipsniai
