Kodėl mums turi rūpėti Tibetas

Vilniaus senamiestyje yra ypatinga vieta, vadinama Užupio respublika. Pusiau juokais,  pusiau  rimtai užupiečiai visuomet pabrėždavo savo išskirtinumą. Ir iš tikrųjų ta už Vilnelės esanti erdvė savo siaurutėmis gatvelėmis, nedidukais jaukiais pastatais alsuoja laisve ir kitoniškumu. Nieko keisto, kad būtent čia įsikūręs ir nedidukas Tibeto informacijos Lietuvoje centras, į kurį gali užsukti kiekvienas norintis. Jo steigėja ir Tibetą palaikančios bendruomenės narė Rūta Norkutė mielai dalinasi mintimis apie vidinę ir išorinę laisvę. Taip pat apie tai, kodėl svarbu neužsidaryti savo kiaute ir padėti kitam, kai jam to reikia.

Reklama

Rūta, kodėl tau tai rūpi? Tibetas ir jo laisvė?

Ne tik Tibetas. Man rūpi gamta, taip pat įvairūs socialiniai reiškiniai. Stengiuosi reaguoti į daugelį dalykų – pradedant gamtos problemomis ir baigiant pilietinėmis akcijomis dėl, mano nuomone, Lietuvai aktualių reikalų. Kodėl Tibetas? Kažkada, kai Lietuvos situacija buvo panaši į Tibeto, mums daug kas padėjo. Gal ir mes galėtume kam nors padėti?  Juk viskas tarpusavyje susiję – viena erdvė – Tibetas, Lietuva, gamta, žmogus. Tam tikra prasme, nėra arti, nėra toli, nėra čia, nėra ten.

Pasaulyje yra daugybė okupuotų kraštų. Kodėl pasirinkai būtent šį?

Ateina laikas, kai tave kažkuriuo metu kažkuriuo būdu pasiekia kokia nors informacija apie kokią nors šalį. Taip nutiko ir man. Tibeto istorija turi panašumų su mūsų šalies istorija. Dabartinė situacija kelia nepasitenkinimą – kaip taip gali būti? Ateiti, okupuoti šalį, kuri buvo visiškai laisva ir nekėlė niekam jokios grėsmės? Taip buvo ir mūsų šaliai. Yra klausiančių – kodėl, pavyzdžiui, Tibetas, o ne Palestina. Tiesiog kažkada jis „įkrito“ į mano širdį. Didžiulį įspūdį paliko Jurgos Ivanauskaitės knygos.

Čia yra tarsi tokia nedidelė Tibeto Lietuvoje atstovybė. Papasakok apie jį.

Taip, daug kas taip juokauja. Tibeto „ambasada“, „atstovybė“  ir panašiai. Beje, Užupio respublikos ministras yra mane paskyręs Tibeto ambasadore. Turiu net tą patvirtinantį raštą. O jeigu rimtai, tai Lietuvoje yra Tibetą palaikančių žmonių grupė. Esame pasivadinę Tibeto laisvės rėmimo grupe. Kaip ir minėjau, tai tiesiog neabejingų žmonių, bendraminčių grupė, nesame niekur užsiregistravę. Tik nėra taip, kad kalbame tik apie Tibetą. Mums rūpi Lietuva, reaguojame į tam tikrus jos įvykius. Pavyzdžiui, kai Austrija paleido Golovatovą Rusijai, rinkomės, protestavome.

O ši vieta yra parduotuvėlė, kurioje prekiaujama tibetietiškais suvenyrais, ir vieta, kur žmonės gali sužinoti apie Tibetą, jo okupaciją. Kai kas nors užsuka – pasakoju, rodau, turiu filmų, knygų. Mėginu ir pati sužinoti kuo daugiau. Tiesa, daikteliai, kuriais čia prekiaujama, yra ne iš kokių nors perpardavinėtojų, o iš vienos tibetiečių vaikų kaimo mokyklos Indijoje. Įsigydama daiktus iš jų, aš remiu tibetiečių edukacinę sistemą, ją paremia ir žmonės, tuos daiktus įsigydami. Dalis daiktų yra ir lietuvių menininkų kurti.

Dabar Lietuva laisva, o Tibetas – okupuotas. Bet ar tikrai manai, kad žmonės mūsų šalyje – laisvi?

Man laisvė – galimybė kalbėti tai, ką galvoju, ir galimybė padėti kitam. Nesiimsiu vertinti, kiek laisvi žmonės mūsų šalyje, bet jie bent jau gali rinktis, gali būti laisvi, jeigu sugeba.Tik, mano nuomone, labai greitai pamiršome, kokia ta laisvė brangi. Užsisukome rutinose, smulkmenose, sunyko tikrasis laisvės pojūtis. Kai laisvė buvo iškovota, man atrodo, daugelis ja nusivylė, nes pamatė, kad dabar reikės galvoti patiems, savarankiškai priimti sudėtingus sprendimus ir daug dirbti.

Man dažnai sako – „ką tas Tibetas, kodėl jis turėtų man rūpėti“? Pamirštame paprastą dalyką – kalbėdami apie Tibetą, kartu kalbame ir apie save. Mes nežinome, kas ateityje laukia Lietuvos. Matydami tik dalį bendro vaizdo, net nežinome, kokioje padėtyje dabar esame. Nesuvokdami savo trapumo, kartais užsisukame vartotojiškumo rate, taip susikurdami pastovumo, saugumo iliuziją.

Praėjusiais metais Indijoje, Dharmsaloje, kur nuo 1959-ųjų veikia tremtyje įkurta Tibeto vyriausybė, dalyvavai 6-ojoje tarptautinėje Tibeto rėmimo grupių konferencijoje. Papasakok, kokie įspūdžiai iš konferencijos ir kelionės.

Indija, švelniai tariant, nėra paprasta šalis. Vienai merginai Indijoje nėra saugu keliauti. Bet kadangi turėjau tikslą, iš karto važiavau ten, kur reikia. Tik noriu pasakyti, kad tie, kurie sako, kaip mes čia blogai gyvenam, turėtų nuvažiuoti į Indiją. Čia rojus ir pragaras kartu. Gili kultūra, dvasiškumas ir kontrastas – dalis žmonių, į žmones nepanašių. Likęs tik kūnas, su minimaliais poreikiais – pavalgyti, nueiti į tualetą, kažkaip prabūti tą dieną. Tie žmonės panašesni į vaikščiojančias šmėklas.

Iš konferencijos ir Dharmsalos įspūdžiai patys geriausi. Į šiuo susitikimus suvažiuoja žmonės iš skirtingų pasaulio kraštų, kuriuose veikia Tibeto rėmimo grupės. Be įvairių pranešimų bei skirtingų šalių atstovų dalijimosi  patirtimi, dirba darbo grupės, teikiami pasiūlymai sprendžiant įvairias problemas. Pranešimą konferencijoje skaitė ir jo Šventenybė Dalai Lama XIV bei dabartinis Tibeto Vyriausybės tremtyje vadovas Lobsangas Sangay.

Galbūt Indijoje pamatei ką nors tokio, ką pražiopsome Lietuvoje, begalvodami, kaip sumokėti šildymo sąskaitas, ar besivaikydami nuolaidų „Maximoje“?

Niekas ten niekur neskuba. Toks kultūrinis bruožas, ir jį turi priimti, nors ir skubi ir tau labai norėtųsi paskubinti kitą. Jis pirma neskubėdamas susitvarkys savo reikalus ir tada galbūt tavuosius. Laukdamas, kol indas ką nors padarys, turi gausybę laiko. Tada pradedi galvoti –  jeigu negali nieko pakeisti, neverta ir nervintis. Mąstyme atsiranda naujų bruožų.  Bet yra kitas, svarbesnis momentas. Savo šalyje labai rūpinamės, ką apie mus pamanys kiti. Daug laiko sugaištame besirūpindami, kaip atrodysime kitų akyse. Indijoje supranti, kad tai nėra taip svarbu ir kad pernelyg save sureikšminame – savo ambicijomis, savo principais ir daugeliu kitų dalykų.

Ar teko susidurti su tibetietiška medicina?

Prieš kelionę buvau paprašyta parvežti įvairių tibetietiškų vaistų. Tibeto medicina garsėja savo unikalumu ir mums ji būtų visiškai neįprasta. Kaip ir kultūra, medicina yra labai sena. Taigi dėl tų vaistų atsidūriau tibetiečių poliklinikoje, oficialioje, kurioje dirba tibetiečiai medikai. Visi tibetietiški vaistai yra natūralūs, iš įvairiausių žolelių.Tibetiečiai labai propaguoja savo istorinę mediciną, kuri vakariečiui galbūt būtų nepriimtina. Žinoma, vertinami ir naudojami ir šiuolaikinės medicinos metodai, kai jų reikia.

Dar viena veikla, kuria užsiimi – benamių gyvūnų globa. Kodėl? Ir kaip sekasi?

Man pavyksta tik minimaliai prie to prisidėti. Yra žmonių, kurie atiduoda daug daugiau savo laiko. Kita vertus, kartais tereikia labai nedaug. Pavyzdžiui, pasidalinti informacija apie dingusį gyvūną su draugais. Tai paprasta, jeigu nesutrukdo jau aptartas ydingas mąstymas – kas ką pagalvos, „ne stilius“, ir panašiai. Tereikia imti ir padaryti. Vaikystėje mūsų namuose gyveno šuo, kažkuriuo metu – katinai, įvairių kitų gyvūnų. Mama auklėjo gerbti bet kokį gyvą sutvėrimą. Pagal galimybes leisdavome laiką gamtoje. Ir dabar stengiuosi tai daryti. Jau treti metai kaip savanorė dalyvauju vilkų apskaitoje. Man priimtinas budizmas, raginantis padėti kenčiančioms būtybėms.

Mindaugas Savickas