Kodėl po injekcijos pacientą ištikusi koma gaubiama paslapties, jei tai – tik ligos komplikacija?(7)

Net ir mirtina kolegų klaida nebūtinai kitus medikus priverčia dirbti atsakingiau. Tebevykstant tyrimui dėl metų neturinčio berniuko Kauno klinikinėje ligoninėje mirties, dėl kurios atsakomybės nepasidalija ne tuos vaistus suleidusi slaugytoja ir medikamentus skyrusi gydytoja, vieną Mažeikių ligoninės pacientą ištiko diabetinė koma kitą rytą po to, kai slaugytoja jam suleido vaistus, gydytojos paskirtus telefonu. Specialistai tvirtina, kad diabetinė koma gali ištikti dėl įvairių priežasčių, anaiptol nebūtinai dėl medikų klaidos. Tačiau vieningai sutaria, jog jokių vaistų gydytojai negali skirti telefonu, neapžiūrėję paciento ir neįvertinę jo būklės pagal klinikinius simptomus. Mat net ir žinomo paciento būklė kasdien gali kisti. 

Reklama

„Gydytoja nesiteikė ateiti“

Apie šį atvejį „Vakarų Lietuvos medicinai“ papasakojo viena Mažeikių ligoninės slaugytoja. Jos žodžiais tariant, gydytoja „nesiteikė ateiti“ ir savo parašu patvirtinti vaistų skyrimą ir slaugytojai davusi nurodymus telefonu.

Dar viena išaiškėjusi šio kone mėnesio senumo įvykio detalė – įstaigos vadovas Albinas Lidžius nieko apie tai nežinojo. Praėjusį trečiadienį sulaukęs žurnalistės skambučio ir išgirdęs apie papasakotą situaciją, nustebęs direktorius atsakė: „Pirmą kartą girdžiu“. Neišjungęs telefono pakvietė vyriausiąją ligoninės slaugytoją Reginą Meištienę ir jos pasiteiravo, ar tikrai gydytoja telefonu davusi nurodymą skirti vaistus, o po to pacientą ištiko koma. „Taip, buvo toks atvejis“, - pasigirdo atsakymas.

Negalima nepagirti direktoriaus atvirumo įjungti savo telefono garsiakalbį, kad jo pokalbį su slaugos administratore tiesiogiai girdėtų žurnalistė. Deja, tas atvirumas truko labai trumpai, o A. Lidžius net neslėpė pasigailėjęs ir to: „Gailiuosi, kad apskritai su jumis kalbėjau, bet bendravau tik iš pagarbos jums“.

Tačiau iki šios apgailestavimo frazės ir iki tos akimirkos, kai vadovas pridengė ranka garsiakalbį, straipsnio autorė išgirdo, jog minimam pacientui buvo suleista gliukozės, o gydytoja, preparatą skyrusi telefonu, ligonį apžiūrėjo tik praėjus valandai po injekcijos. „Slaugytoja su juo vakare dar bendravo, kalbėjosi, bet ryte rado ištiktą diabetinės komos“, - pasakojo R. Meištienė. Jos teigimu, pacientas jau seniai sirgo cukriniu diabetu.

Pasigailėjo, kam kalbėjo

Ligoninės direktoriui besiaiškinant situaciją, kaip jau minėta anksčiau, trumpam garsas buvo prislopintas. Savo balsą vėl nukreipęs į žurnalistę A. Lidžius pareiškė, jog nieko neįprasto toje situacijoje nėra, o kadangi jam nenurodoma „skundiko“ pavardė, anoniminių skundų jis nekomentuojąs. Vis dėlto pasidomėjome, ar gydytoja vaistų paskyrimo neprivalėjo patvirtinti raštu? „Paskaitykite bendrosios praktikos slaugytojų taisykles. Jos turi pačios žinoti, kaip elgtis tokiais atvejais, - teigė pašnekovas. – O jūs man daugiau niekada neskambinkite“.

Kaip?! Ar Mažeikių ligoninė visai atsiriboja nuo viešumo? A. Lidžius paneigė abejones, paaiškindamas, kad su „Vakarų Lietuvos medicinos“ žurnalistais nuo šiol bendrausiąs tik akis į akį. Į straipsnio autorės pastebėjimą, kad dėl vieno kokio klausimo iš pajūrio važiuoti į Mažeikius gan nepatogu, atšovė: „Čia jūsų reikalas, jūsų problemos“.

Vis dėlto „Vakarų Lietuvos medicina“, norėdama sužinoti, kaip minimas pacientas laikosi šiandien (nes trečiadienį R. Meištienė nieko nežinojo apie būklę. Paskutinėmis jos žiniomis, jis buvęs paguldytas į Reanimacijos skyrių), dar šį pirmadienį pamėgino susisiekti su A. Lidžiumi. Įstaigos vadovas liko ištikimas savo principams. Nekalbėsiąs telefonu. Pagaliau juk net nežino, ar tikrai su žurnaliste kalbąs. Tačiau ir elektroniniu paštu nusiųstų klausimų net neperžiūrėjo. „Tas, kas mus apskundė, jus labai suklaidino, o jūs suklaidinote mane, - atsisakymą bendrauti su žiniasklaida motyvavo pašnekovas. – Ir nepasakosiu nieko, remdamasis informacijos apie pacientą konfidencialumo įstatymu“. Direktoriaus neįtikino ir paaiškinimas, jog net nesistengiama identifikuoti minimo paciento.

Kadangi neturime informacijos, kodėl pacientą ištiko koma, nuo kokio konkretaus preparato, ir ar privalėjo įstaigos vadovas būti informuotas apie atvejį, teiraujamės specialistų, kaip jie vertina faktą, kad gydytoja nurodymus dėl leidžiamo preparato slaugytojai davė žodžiu, o apie ligoninės pacientą, pervežtą į Reanimacijos skyrių, įstaigos vadovas tris savaites nieko nežinojo.

Gan rimtas pažeidimas?

Slaugos mokslų daktarė Natalja Istomina įsitikinusi, kad apie pacientus, kurių būklė gulint gydymo įstaigoje smarkiai pablogėja, ligoninės vadovas turįs žinoti. Diabetinė koma, pasak daktarės, „be abejo“, labai rimta sveikatos sutrikimo būklė. „Paprastai tokie atvejai aptariami per rytinius aptarimus, - pastebėjo N. Istomina. –Skyrių vedėjai privalo juos pristatyti susirinkimuose, kuriuose dalyvauja ir ligoninės vadovas. Ypač, jei pacientas pervežtas į reanimacijos skyrių“.

N. Istomina akcentavo, kad jokiu būdu jokie preparatai negali būti skiriami telefonu. „Jei telefonu, vadinasi, gydytoja nematė paciento, nematė jo gleivinių, odos – neįvertino jo sveikatos būklės. Tad man atrodo, kad paskirti gydymą neapžiūrėjus paciento - gan rimtas pažeidimas. Nė vienas gydytojas taip nedarys. Nebent jei labai gerai pažįsta pacientą, bet net ir tuo atveju reikia atkreipti dėmesį, kad žmogaus būklė gali labai greitai pasikeisti. Tam gydytojai ir mokosi 12 metų, kad pagal klinikinius simptomus paskirtų objektyvų gydymą“.

N. Istominos teigimu, žodiniai nurodymai pateisinami tik reanimacijos skyriuje, kai kiekviena akimirka gali kainuoti paciento gyvybę. Tuomet iš tiesų nėra laiko rašyti.

Neoficialu – be atsakomybės

O kaip žurnalistės nupasakota situacija (tiek, kiek turima informacijos apie ją) atrodo gydytojui endokrinologui Andrejui Levingeriui? Kalbėdamas apie vaistų skyrimo tvarką gydytojas antrino N. Istominai – raštu privalu nurodyti ir vaistą, ir jo koncentraciją, ir kiekį. „Slaugytoja negali pati įtraukti vaistų, - pabrėžė gydytojas. – O jei gydytoja nurodymą davė tik žodžiu, manau, ji labai rizikuoja. Tuomet nėra jokios kontrolės ir jokios atsakomybės. Tai tampa nebeoficialu. Jei kas nors nutiktų, gydytoja sakys: „Aš nenurodžiau“.

Vis dėlto endokrinologas irgi išskyrė atskirus atvejus, kai slaugytoja gali ir pati imtis iniciatyvos, net nelaukdama gydytojo nurodymų – gelbstint paciento gyvybę: „Jei slaugytoja mato, kad žmogus be sąmonės, pirmas jos žingsnis – suleisti reikalingų vaistų. Tokiais atvejais gelbsti ir minutė. Tokie veiksmai aprašyti visuose ligos gydymo algoritmuose“.

A. Levingeris atkreipė dėmesį, jog gliukozė gryna neskiriama. Paprastai būna mišiniai. Pavyzdžiui, gliukozės, kalio ir insulino. Toks mišinys, pasak gydytojo, skiriamas po infarkto, nusilpus organizmui. „Išskirtinis atvejis, kai leidžiama viena gliukozė – esant labai nusilpusiam virškinamajam traktui, - kalbėjo portalo pašnekovas.

– Iš tiesų gliukoze vadinamame tirpale pačios gliukozės koncentracija labai skirtinga – ir 10, ir 40 proc. O koma, aišku, gali kilti ir dėl vaistų“.

Endokrinologas antrino N. Istominai, kad daugiau pavojaus kelia insulinas. Leidžiant jį pacientui visada yra rizikos. „Kaip ir važiuojant autostrada yra avarijos tikimybė“, - palyginimą pateikė gydytojas.

Tačiau specialistas visai kitaip vertino poreikį apie pacientų būklę informuoti ligoninės vadovus: „Manau, tai turėtų žinoti skyriaus vedėjas ir budintis gydytojas. O vyriausiasis gydytojas labiau domisi ligoninės organizaciniu darbu. Jei įstaigoje guli 300-600 pacientų, tikrai ne apie visus jis gali viską žinoti“.

Ne klaida – ligos komplikacija

Abu portalo pašnekovai išaiškino, kad diabetinė koma būna trejopa: hipoglikeminė (gliukozės kiekis kraujuje pernelyg sumažėja), hiperglikeminė (gliukozės kraujuje per daug) ir ketoacidozė. Hiperglikeminė, A. Levingerio teigimu, vystosi labai greitai – nuo vaistų, skirtų cukraligei gydyti, perdozavimo arba nuo per didelio insulino kiekio. „Galbūt insulino suleidžiama per daug, arba žmogus tiesiog per mažai pavalgo. Stipresni pacientai net ir gulėdami ligoninėje patys susileidžia insuliną, o sunkesnės būklės ligoniams raštu nurodoma insulino dozė, kurią suleidžia slaugytojai“, - aiškino gydytojas.

Tačiau A. Levingeris atkreipė dėmesį, kad sergant cukriniu diabetu natūralu, jog kartais ištinka diabetinė koma: „Hipoglikeminės komos atveju labai svarbu, ką žmogus valgė. Ir koma tokiu atveju nėra medikų klaida, o tiesiog ligos komplikacija“.

Abu pašnekovai pastebėjo, kad „šiaip jau“ dažniau perdozuojama insulino. O sveiko, niekuo nesergančio žmogaus nuo gliukozės neturėtų ištikti diabetinė koma.

Numatyta ligoninės taisyklėse

„Vakarų Lietuvos medicina“ pasiteiravo Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), kokiais atvejais ligoninės vadovas turi žinoti apie kritinę pacientų sveikatos būklę ir ar apskritai ar jam privalu būti informuotam. „Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas numato asmenų teises ir pareigas kritinių būklių atvejais. Šiame įstatyme numatyta prievolė teikti pagalbą kritinių būklių atvejais, o jos teikimo organizavimas, prievolė informuoti gydymo įstaigos vadovą apie sudėtingų pacientų gydymą, kritines pacientų būkles, kitus organizacinius klausimus yra numatoma gydymo įstaigos vadovo tvirtinamose vidaus tvarkos taisyklėse ar kokybės vadybos procedūrose, - atsakė SAM Asmens sveikatos departamento bendrosios medicininės pagalbos vyriausioji specialistė Anžela Slušnienė. - Todėl medikų elgesys ir turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į aukščiau minėtus dokumentus“.

Specialistė atkreipė dėmesį, kad Mažeikių ligoninė turi licenciją teikti reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugas vaikams bei suaugusiesiems (reanimacija I-II ir reanimacija II), todėl problemų teikiant paslaugas kritinių būklių atvejais neturėtų kilti. „Kadangi įvykis siejamas su konkretaus paciento sveikatos būklės pablogėjimu ir tuo metu teikiamų paslaugų organizavimu, būtina vertinti tokį atvejį individualiai“, - pažymėjo A. Slušnienė.

Ligita Sinušienė

ligita@vlmedicina.lt