Kodėl šeimos gydytojai Lietuvoje užkrauti rašto darbais?(2)

Ar po ilgų studijų ir rezidentūros metų su kiekvienais metais kaupiančio vis didesnę patirtį šeimos gydytojo kompetencija nėra per aukšta rašto darbams ar darbui su kompiuteriu? Užsienyje – taip,  kur gydytojo išsilavinimo nereikalaujantį darbą atlieka slaugytojai. Tačiau mūsų šalyje šie specialistai paskendę popieriniuose rūpesčiuose (na, tegu daugelis jų – jau ir kompiuteriniuose), ypač – metų  pradžioje.

Reklama

Būdų yra

Dokumentų pildymas, ką gebėtų atlikti ir žemesnės klasifikacijos specialistai, - ne vienintelė šeimos gydytojo problema Lietuvoje, - tvirtina Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas profesorius Juozas Pundzius. Jo nuomone, mūsų šalis jau per ilgai esą stiprina šeimos gydytojo instituciją, nors realaus efekto vis nejuntama. Vienas iš būdų to pasiekti, J. Pundziaus įsitikinimu, - šeimos gydytojų nepriklausomybė, jiems sudarant tiesiogines sutartis su Valstybine ligonių kasa (VLK) bei apmokėjimo už paslaugas sistemos keitimas, skatinant gydytoją teikti skatinamąsias paslaugas. (Išsamesnes profesoriaus mintis skaitykite  straipsnyje “Kokius  pokyčius  sveikatos sistemai žada rinkiminiai 2016-ieji metai?“ )

Tikėjo perspektyva

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir įkūrus šeimos gydytojo instituciją privatų bendrosios praktikos gydytojo kabinetą didžiausiame šalies kurorte atidariusi gydytoja Sondra Kulikauskienė tikėjo šeimos  gydytojo institucijos sustiprėjimu.

“Tada mums sakė, kad beveik visa pirminė  priežiūra bus privati, kuo arčiau savo paciento, bet dabar, atrodo, sukama jau priešinga puse. Nors aš tada tikėjau labai didelėmis perspektyvomis. Deja, bent  jau man Palangoje buvo ir yra labai sunku konkuruoti su valstybine poliklinika, kuri aktyviai palaikoma vietos valdžios”.

Ir valstybiniu lygmeniu S. Kulikauskienė tikina anaiptol nejaučianti jokio šeimos gydytojo institucijos stiprinimo. “Galimybių mums neplečia, bet užkrauna vis daugiau ir daugiau atsakomybių. Tad pacientui  begalime vis mažiau dėmesio skirti, visas dėmesys – dokumentacijai. Kad ir dabar nuo sausio  1  d.  padaryta sudėtingesnė vieno vaisto nuo cholesterolio skyrimo tvarka. Jau geriau arba visai  nekompensuotų, arba labai aiškią tvarką parengtų”.

Kokie pirmieji pokyčiai, S.Kulikauskienės nuomone, reikalingi labiausiai, norint palengvinti šeimos gydytojo darbą, kad jis maksimaliai išnaudotų savo profesinį potencialą?

“Visų pirma – mažesni krūviai,  - sako pašnekovė. – Dabar  VLK įstaigai moka už kiekvieną prisirašiusį pacientą, o norėdamas užsidirbti daugiau, gydytojas jų prisiima daugiau. Tačiau, mano nuomone, ta nemokama lietuviška medicina jau seniai išaugusi  marškinėlius. Valstybė neturi tiek pinigų jai išlaikyti. Reikalinga mišri apmokėjimo sistema. Aišku, tam tikroms grupėms (vaikams, neįgaliesiems, pensininkams) ji galėtų būti kompensuojama. Deja, Lietuvoje nėra sveikatos politikos abėcėlės, nėra pradžios, iki šiol net neapskaičiuota reali paslaugos kaina! Įkainiai, kuriuos apmoka VLK, žiauriai maži“.

Kalbėdama apie paslaugų plėtimą, S. Kulikauskienė pabrėžia, kad tai įmanoma tik vienu atveju – nuo šeimos gydytojų nuėmus dabartinį „raštininko“ krūvį.

„O jeigu gydytojas, mokantis echoskopuoti, atliktų ir šią procedūrą, išloštų ir jis, ir  pacientas. Nereiktų žmogaus siuntinėti  pas specialistus  dėl nesudėtingos diagnozės, - kalba  palangiškė.  – Tačiau šeimos gydytojui, ypač jei jis suteiktų daugiau paslaugų, būtų reikalinga slaugytoja-sekretorė. Jis apžiūrinėja  pacientą, kalba, o slaugytoja viską surašo. Taip būtų ir greičiau, ir patogiau“.

Reiktų darbuotojų ir VLK

Šeimos gydytojas Ričardas Sabūnas kalba ir apie mūsų šalyje jiems suteikiamus mažesnius  įgaliojimus nei svetur.

„Mes negalime žmogaus  nusiųsti į sanatoriją,  mūsų parašas netinka įvairioms institucijoms. Pavyzdžiui,  žmogus namuose silpsta, silpsta, kol visai nebepakyla iš lovos,  ir vis tiek mūsų parašas netinka, kad jam būtų skirta neįgalumo pensija.  Žmogui  80 metų ir vis tiek dar turime jį  siųsti pas specialistus tyrimų atlikti! Užsienyje nuo tokių metų automatiškai skiriama specialioji pagalba. Ir ten, kaip šeimos  gydytojas parašo,  taip ir yra. Pas specialistus pacientą siunčia tik sudėtingesniais atvejais. Apskritai  Europoje šeimos gydytojas yra labai gerbiamas, ir to yra senos tradicijos. Net reanimacijoje  šeimos  gydytojo prašo patarimo dėl  gydymo taktikos, nes  jis geriausiai pažįsta savo pacientą. O mūsų  šalyje šeimos  gydytojas yra visų galų meistras, bet nieko negali“.

R. Sabūnas pritaria prof.  J.  Pundziaus minčiai apie tiesiogines šeimos gydytojų  sutartis  su  VLK,  bet iš karto pabrėžia,  kad tam  reikalinga parengti  visą sistemą, skirti papildomų  darbuotojų  net  ir toje  pačioje  VLK: „Dabar ten tik vienas žmogus konsultuoja vaistų  skyrimo klausimais.  Aš asmeniškai net ir nedrįstu  jam skambinti  -  nenoriu trukdyti. Iškilus neaiškumų kreipiuosi  į kolegas.  O  jeigu  pradėtų skambinėti visos Lietuvos gydytojai?“.

Ypač daug rašo dabar

Gydytojas emocingai pritaria kolegų pastebėjimams  apie rašytinio  darbo krūvį: „O dar,  jeigu žmogus turi ne vieną diagnozę,  tuomet  jau visą rašinį tenka surašyti. Jaunystėje esu dirbęs net trijuose darbuose ir su tuo susitvarkiau,  bet dabar,  turėdamas tokį krūvį viename, nebepajėgčiau.  Ypač metų pradžioje dabar turiu daug tokio darbo, nes tenka surašyti visus pacientus, sergančius lėtinėmis ligomis. Užsienyje tokius darbus atlieka slaugytojai“.

Pašnekovas prisimena lankymąsi  šeimos gydytojų  kongrese Paryžiuje prieš 10 metų. „Tada  teko aplankyti vieną nedidelę ambulatoriją. Vienas gydytojas turėjo  3 slaugytojas padėjėjas ir pats, tiesą sakant, nelabai daug ir tedirbo. Slaugytojos netgi priima pacientus su smulkiais nusiskundimais, pavyzdžiui, slogavimu. O Lietuvoje pasitaiko net ir taip, kad  du  gydytojais dalijasi viena slaugytoja“.