Kodėl ūkininkai žudo bites?(1)
Albertas Enšteinas yra pasakęs, kad žemėje išnykus bitėms, žmonėms bus likę gyventi ketverius metus. Pasaulyje dėl iki galo neaiškių priežasčių palaipsniui nykstant bičių populiacijai, Lietuvoje šių vabzdžių pastaraisiais metais daugėjo, mat nuolat auga jas auginančių entuziastų skaičius. Anot bitininkų, šiandien didžiausia Lietuvos bitininkystės problema – aplaidūs neatsakingi ūkininkai, kurie, neįspėję bitininkų, purškia savo laukuose auginamus augalus įvairiais chemikalais. Bitės, apsinuodijusios chemikalais, dažniausiai žūva. Tiesa, avilyje buvęs medus neapnuodijamas ir žmogaus sveikatai pavojaus nekelia.
Krinta dėl žmogiškumo stokos
Lietuvos bitininkų sąjungos viceprezidentas Kazimieras Spetyla sako, kad šią vasarą, lyginant su ankstesnėmis, dar dažnesnis tragiškas vaizdas – ateina bitininkas prie avilio ir greta jo randa krūvas negyvų bičių.
„Arba negyvų bičių dar nėra, bet jos – baisiai agresyvios, puola, kanda, į avilį negrįžta. Tai yra labai baisu, bet šiemet turime ypatingai daug tokių atvejų. Ir jie nutinka dėl aplaidumo ūkininkų, kurie, prieš purkšdami laukus, apie tai neįspėja aplinkinių bitininkų. O juk tereikia ateiti ir pasakyti ar paskambinus pranešti apie būsimą purškimą, kad bitininkai kuriam laikui uždarytų avilius ir neišleistų bičių. Bet paprasčiausio žmogiškumo stoka lemia, kad apie tai neperspėjama. Netgi būna – eina bitininkas, mato, kad ūkininkas purškia lauką, klausia – „kodėl neįspėjai?“, bet šis tik nusišypso – „tu ką, aš čia tręšiu ir viskas“. O po tokio „tręšimo“ masiškai krinta bitės“, – pasakojo K. Spetyla.
Anot pokalbininko, gali būti sunku patikėti, kad taip yra, bet tokia realybė. Pamirštama, kad medus yra tik viena iš mažesnių bičių atnešamų naudų žmogui, nekalbant apie jų būtinybę stabiliam ekosistemų balansui. Jungtinių Tautų Organizacija yra suskaičiavusi, kad trečdalio augalų, kuriuos žmonės naudoja maistui, dauginimasis ir išlikimas yra stipriai susijęs su bičių populiacija, mat bitės šiuos augalus apdulkina.
„Tuo jau spėjo įsitikinti grikius auginantys ūkininkai. Jie ieško bitininkų – sako, „tik atvežkit, statykit avilius prie mano laukų“. Nieko keisto – jeigu aplink daug bičių, sulaukiama 40 proc. didesnio grikių derliaus. Deja, dalis ūkininkų nesuvokia nei bičių teikiamos naudos, nei žalos, kuri padaroma purškiant laukus apie tai neperspėjus bitininkų. Tokie gyvena tik sau ir savimi, jiems nerūpi nei aplinkiniai, nei aplinka. Jis galvoja, kad jeigu rapsus nupurškė chemikalais, tai gaus gerą derlių ir tai viskas. Taip, jis gaus geresnį derlių, bet tūkstančių nužudytų bičių kaina. Nesuvokiama, kad ne medus yra pagrindinis bičių atnešamas produktas, o augalų apdulkinimas“, – piktinosi K. Spetyla.
Pavojingiausi – rapsų pasėlių purškimai
Anot jo, daugelis bičių apnuodijama būtent dėl pastaraisiais metais išaugusių rapsų pasėlių plotų purškimų. „Rapsai labai puikiai žydi, bitės juos labai mėgsta ir kai vidurdienį, saulei šviečiant, išpurškiami pesticidai, prasideda tragedijos. Bitynas būna geriausias, bitininkas atrinkęs geriausias motinas, kad bitės nebūtų piktos, viskas puiku ir staiga, vieną dieną, negali prieiti prie avilių – bitės puola kaip pašėlusios, jos, prisigėrusios nuodų, praranda koordinaciją. Kitas dalykas – jaunos, avilį saugojančios bitutės į avilį apnuodytų bičių neįsileidžia, kad tą avilį apsaugotų nuo apnuodijimo, kad nežūtų bičių motina. Bet bitės darbininkės kartais praeina tą jaunų bitučių gynybą, netgi motiną apnuodija, kuri išskrenda iš avilio ir miršta šalia“, – pasakojo K. Spetyla.
Jo teigimu, Lietuvoje yra įstatyminė bazė, pagal kurią ūkininkai privalo įspėti bitininkus apie būsimus purškimus, atitinkamos institucijos reaguoja į tokius atvejus, bet ūkininkams skiriamos baudos labai menkos.
„Kas iš to, kad šimtą hektarų turinčiam ūkininkui išrašo 50 litų baudą. Jis tik nusišypso, o bičių šeimos negyvos. Tiesa, dabar šie įstatymai perdaromi, tobulinami ir galbūt situacija gerės. Mes, bitininkų sąjunga, esame už tai, kad tokiam ūkininkui būtų sustabdytos Europos Sąjungos išmokos. Nežinau, ar toks pasiūlymas bus patvirtintas, bet esu įsitikinęs, kad tai būtų veiksmingiausia priemonė. Dabar vyksta keli teismai dėl bičių išnuodijimo, bet teisėjai siūlo juokingas kompensacijas – po keletą šimtų litų“, – kalbėjo jis.
„Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visi ūkininkai tokie ar jų dauguma. Yra tokių, kurie eina, klausia, derinasi, kada purkšti – „gal naktį, gal vėlai vakare“. Yra daug puikių pavyzdžių ir aplink tuos ūkius nėra jokių tragedijų“, – pasakojo K. Spetyla.
Medus neapnuodijimas
Pašnekovas suskumba patikinti – po apnuodijimo krintant bitėms, medus nebūna apnuodijamas. „Bitės niekada nemiršta avilyje, mirti jos visada skrenda į lauką. Ir dėl pačios bičių šeimos savisaugos mechanizmo apnuodytų bičių į vidų stengiamasi neįsileisti. Kita vertus, jeigu ir patenka, atsineštas iš augalų medžiagas jos perdirba savo fermentais ir tyrimai rodo, kad, nors pačios bitės apsinuodija, medus nėra apnuodijamas. Netgi jautriais laboratoriniais tyrimais pesticidų likučių meduje po bičių apnuodijimų randama tik pėdsakų“, – pabrėžė bitininkų sąjungos viceprezidentas.
Iš cukraus pagaminto medaus – reta
Net trisdešimties metų bitininkavimo patirtį turintis „Klaipėdos vandenų“ vadovas Leonas Makūnas sako, kad kartais pasigirstančios kalbos, esą, dėl nesąžiningų bitininkų dalis parduodamo medaus yra pagaminta iš cukraus, neatitinka realybės. „Gali pasitaikyti, bet tokių atvejų labai reta. Žinoma, šaltuoju laikotarpiu bitės maitinamos cukraus sirupu, bet kad kas nors tą darytų vasarą, kai kaupiamas medus – nei aš, nei mano draugai negirdėjome. To daryti nelabai apsimoka – našumas išauga ne tiek daug, ypač įvertinus, kad cukrus kainuoja, be to, maitinant cukrumi vasarą, pakenkiama bičių šeimoms ir joks sveiko proto bitininkas to tiesiog nedarys“, – sakė L. Makūnas.
„Taip, tokia praktika buvo sovietmečiu, kai kiekvienas kolūkis turėjo privalomo pateikti medaus normas. Ir tos kalbos iš to laikotarpio atėjusios. Bet šiais laikais, jeigu tai ir daroma, tai tik retais atvejais - suvokiama, kad tas našumas padidėtų nedaug, o kokybė nukentėtų labai stipriai. Be to, ir cukraus kainos yra kitokios, lyginant su sovietmečiu“, – tvirtino K. Spetyla.
Tai, kad Lietuvos bitininkai pateikia geros kokybės medų, patvirtino ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausias veterinarijos gydytojas Antanas Paliutis.
„Lietuvos bitininkai rinkai pateikia geros kokybės medų, todėl yra svarstoma galimybė apdovanoti bičių laikytojus, geriausiai besitvarkančius savo bitynuose. Be to, atliekami nuodugnesni bičių produktų tyrimai, kurie vartotojams suteiks daugiau pasitikėjimo šių produktų kokybe, padės paneigti kartais dar pasitaikančius niekuo nepagrįstus mitus apie bičių produktus, o ypač medų“, – kalbėjo A. Paliutis.
Tikrosios bičių populiacijos nykimo priežastys nežinomos
Pastaraisiais metais atliktų tyrimų duomenimis, Europos Sąjungoje kasmet netenkama apie 10-20% bičių šeimų. Bičių populiacija mažėja visame pasaulyje ir tai kelia visuotinį susirūpinimą. Bičių netekimo priežastys dar nėra galutinai išaiškintos, tačiau manoma, kad šį reiškinį lemia daug veiksnių. Labai svarbia bičių netekimo priežastimi yra bičių infekcinės ligos. Suaugusioms bitėms ir bičių perams pavojingos bakterijos, virusai, pirmuonys, grybai, parazitinės erkės. Neabejotinos neigiamos įtakos turi ir išaugusi žemės ūkio chemizacija. Vienu metu populiari teorija, teigianti, kad bitės nyksta dėl telekomunikacijos įrangų skleidžiamų elektromagnetinių bangų, atrodo, nepasitvirtina. Kelių mokslinių tyrimų duomenimis, net ir prie elektromagnetinę spinduliuotę skleidžiančių įrenginių įkurdintos bičių šeimos gyveno taip pat sėkmingai, kaip ir toli nuo tokių įrenginių gyvenančios, dirbtinių elektromagnetinių laukų neveikiamos jų giminaitės.
2012 metais Lietuvoje buvo registruota daugiau kaip 7 tūkstančiai bitynų, kuriuose laikoma per 150 tūkstančių bičių šeimų. Vienoje bičių šeimoje vasarą gyvena apie 60 tūkst. bičių.
Ūkininko Petro Rimo komentaras:
„Aplink mano ūkį netoli Varėnos yra trys bitynai. Bitininkus gerai pažįstu, labai džiaugiuosi, matydamas bites savo laukuose. Aš auklėtas smetoniška, tarpukario Lietuvos dvasia, kur buvo išsaugota dar iš senovės paveldėta didžiulė pagarba bitėms. Keletą dienų prieš kokius nors veiksmus savo laukuose apvažiuoju visus tris, apsitariu ir jokių problemų nekyla. Prieš purškimą vis tiek dar paskambinu, primenu, kad neleistų bičių. Jeigu kas nors būna pamiršęs uždaryti bites, purškimą atidedu. Bet žinau, kad tokių apnuodijimų esama. Yra žmonių, nevertų ūkininko vardo. Jie mano, kad savo lauke gali daryti ką tik nori, o svetimoms bitėms nėra čia ko skristi, taigi ir pranešti apie purškimus bitininkams nėra reikalo. Dar būna labai lietuviškų situacijų, kai kaimynai tarpusavyje nebendrauja, nes būna susipykę dėl nepadalintų žemių, kelių ar dar ko nors. Tokiu atveju kartais nepranešama specialiai, kerštaujant – „taip jam ir reikia, žinos kitą kartą, kaip per mano pievą vaikščioti“ ir panašiai. Man pasakojo, kad kartą brolis, kerštaudamas dėl palikimo dalybų, specialiai nepranešė apie purškimą ir nunuodijo kito brolio bites. Manau, kad tokie žmonės neverti vaikščioti žeme, todėl jiems neturėtų būti leidžiama jos dirbti. Dar būna, kad nepraneša tiesiog tingėdami ar iš nežinojimo“.
Mindaugas Savickas
