Kodėl V. Andriukaitis yra geras ministras?(5)

Aplankiusi Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialą Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninę ir pasibaisėjusi prasta gydymo įstaigos būkle, prezidentė Dalia Grybauskaitė pažėrė priekaištų sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Andriukaičiui, esą ministras daug šneka, bet dar nepradėjo dirbti. Kodėl prezidentė staiga susirūpino bene prasčiausia Lietuvos ligonine, kai per visą kadenciją pateikė tik vieną visuomenės pastebėtą sveikatos priežiūros srities įstatymo projektą dėl vyriausiųjų gydytojų rotacijos, kitas klausimas. Bet ar tikrai ministras V. Andriukaitis taip blogai dirba?

Reklama

Neseniai viename renginyje, kur sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis pristatė per metus nuveiktus darbus, pasakiau: „Nuo to laiko, kai socialdemokratai, konkrečiai Vytenis Andriukaitis, pradėjo vadovauti sveikatos sistemai, joje atsirado teigiamų poslinkių. Aišku, rezultatai ateina ne iš karto, bet tendencijos yra akivaizdžiai palankios visuomenei. Galbūt ponas Andriukaitis nukentės asmeniškai, kad nekandidatuoja į aukštesnes pozicijas, ko yra vertas, bet jei liks sveikatos apsaugos ministru ir tęs darbus, visuomenei tai bus naudinga ir jo pastangos bus įvertintos“.

Šurmulys nuėjo. Ministras suglumo, sumurmėjo, kad po tokio vertinimo lyg reikėtų slėptis po stalu, paskui pratarė: „Patikėkite, aš nesu vertas šių žodžių, bet nuoširdžiai sakau – man labai norisi, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema atitiktų tą, kam ji yra sukurta“.

Kurį laiką galvojęs, ministro patarėjas Julius Naščenkovas pridūrė: „Ministras nepriima komplimentų, nes šiuos darbus nuveikė ištisa ministerijos darbuotojų komanda“.

Turiu patikslinti – tai ne komplimentai ir ne pagyros. Neturiu jokio noro žarstyti ministrui pagyrų. Nesu nei jo draugas, nei geras pažįstamas. Nepriklausau socialdemokratams nei kokiai kitai partijai. Tačiau laikausi pozicijos, kad daiktus ir reiškinius reikia vadinti tikraisiais vardais. Ir kaip žmogus, keliolika metų besidomintis sveikatos politika, sakau: V. Andriukaitis – geras sveikatos apsaugos ministras, o socialdemokratinė politika – tai, ko reikia dabartinei sveikatos sistemai (kaip ir daugeliui kitų sistemų).

Asmeninis V. Andriukaičio pranašumas - plati erudicija ir aukšta kompetencija ekonomikoje, teisėje, politikoje. Labai svarbu, kad jis - gydytojas. Todėl niekas nebegali sakyti, kad sistemai vadovauja koks geodezininkas ar teisininkas. Ir ne taip svarbu, kaip vadina. Svarbiau, kad kompetentingam ministrui neįsiūlysi nepamatuotų sprendimų. Juk sveikatos priežiūra – labai jautri sritis, kur net, atrodytų, smulkmenos gali būti reikšmingos.

Bet svarbiausia, kad nuo vadovavimo Sveikatos apsaugos ministerijai pradžios ministras ėmė nuosekliai ginti viešąjį interesą, o tai atitinka didžiosios Lietuvos gyventojų dalies poreikius. Vien ko vertas pareiškimas, kad turtuolis ir paprastas žmogus valstybinėje medicinoje privalo būti gydomi vienodai.  Per metus atliktų darbų seka, rengiami įstatymų pakeitimai rodo, kad stengiamasi vadovautis svarbiausia nuostata  – sveikatos apsauga turi tarnauti visuomenei. Būtent visuomenei, pacientui, o ne privačiam interesui, farmacijos verslui, gydytojų klanui ar kokiam kitam daliniam tikslui. Neatsitiktinai vienas svarbiausiųjų prioritetų – siekis užtikrinti konstitucinę normą į sveikatos priežiūrą.

Ir iki V. Andriukaičio dauguma ministrų vykdė permainas. Tiesą sakant, visa nepriklausomos Lietuvos sveikatos sistemos istorija yra ištisa permanentinė reforma, kai nuolat buvo keičiamos atskiros sveikatos priežiūros sritys, bet dažniausiai fragmentiškai, neužtikrinant tęstinumo, neapskaičiuojant  atskirų segmentų reformos įtakos visai sistemai. Dėl tokių „reformų“ sveikatos sistema tapo paini, sudėtinga, vidujai prieštaringa ir nepalanki pacientui. Pernelyg įsigalėjo specializacija, komercializacija, privatininkų sluoksnis, siurbiantis pinigus iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, o pacientams didėjo priemokos ir augo eilės. Suprastėjo teritorinis paslaugos prieinamumas. Kaimo žmogui gydytojas tapo daug sunkiau pasiekiamas. Pavyzdžiui, odontologijos paslaugų prieinamumas Zarasų rajone yra šešis kartus blogesnis nei didmiestyje. Buvo panaikintos kai kurios reikalingos specialybės, kaip gydytojo onkologo. Panaikinta dispanserizacija, dėl to neužtikrinamas gydymo tęstinumas. Sistema tapo neefektyvi. Dažniausiai aiškinama, jog trūkumai – dėl finansavimo stokos. Iš dalies dėl to, bet iš tikrųjų – dėl sistemoje įsivyravusio chaoso ir viešojo intereso ignoravimo.

O sveikatos resursų puoselėjimas, sveikatinimo veikla buvo visiškai užmiršta, nes tai – nepelninga sritis. Čia rezultatus galima pamatyti mažiausiai po 10-20 metų. Kas gali tiek laukti, kai svarbiausia – vienkartinė sėkmė, noras šiandien laimėti rinkimus? Nors turime puikias technologijas ir kvalifikuotus medikus, kai visuomenės sveikata nuošalyje, kovojame su pasekmėmis. Nenuostabu, kad tapome viena labiausiai lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (ir infekcinėmis – tuberkulioze) sergančių tautų, sergamumo ir mirtingumo rodikliais prilygstančia Rusijai  ar Kazachstanui.

Galime didžiuotis tik keliomis sritimis kaip perinatologija, nes turime vieną geriausių kūdikių mirštamumo rodiklių pasaulyje. Ir tai dėl to, kad šiai sričiai vadovavo profesionalai, kurie sukūrė sistemą ir sugebėjo politikus įtikinti apie jos svarbą bei užsitikrinti finansavimą. Vėliau gerąją patirtį pradėjo periminėti kardiologai.

Bet dauguma reformų – reformos parodija. Ryškiausias paskutinis pavyzdys – ministro liberalcentristo A. Čapliko vykdytas vadinamasis trečiasis įstaigų ir paslaugų restruktūrizacijos etapas, tiksliau, ligoninių suskirstymas pagal svarbą ir atskirų skyrių rajonų ligoninėse uždarymas. Reforma atlikta be tinkamos analizės, vadovaujantis daugiausia senstelėjusiomis fragmentinėmis švedų ekspertų ir Pasaulio banko išvadomis. Krizės sąlygomis vykdyta reforma siekė sutaupyti pinigų. Rezultatas – skyriai uždaryti, pinigų nesutaupyta, o rajono žmogui stacionarinė pagalba tapo daug sunkiau prieinama. Ir dabar perkelti sunkų ligonį iš rajono ligoninės į aukštesnį lygį – nemenkų vadybinių sugebėjimų ir net pažinčių reikalaujantis veiksmas. Graži išimtis – vaikų priežiūra, kur puikiai veikia „žalieji koridoriai“.

Skirtingai nei ankstesnieji, ministras V. Andriukaitis pradėjo nuo visa apimančios sveikatos priežiūros sistemos analizės. Beveik metai skirti išsiaiškinti probleminėms sritims.

Stipriąsias V.Andriukaičio puses pripažįsta ir šešėlinis sveikatos apsaugos ministras konservatorius Antanas Matulas, bet pripažindamas iškart priduria, esą V.Andriukaitis „nieko nepadarė“, tik konstatavo, kas sistemoje blogai, ką ir taip visi žino. O blogiausia, kad ministras esą nevykdo praeitų metų gegužės mėnesio Konstitucinio Teismo nutarimo. Konservatorius kritikuoja ir apsimeta nežinančiu, kad svarbiausi pakeitimai atliekami įstatymais, kuriuos priima Seimas, o norint įstatymus tinkamai parengti, reikia išsamios analizės su faktais ir skaičiais, su sprendimų galimų pasekmių apskaičiavimais. Kitaip tariant, reikia sisteminio požiūrio ir jį demonstruoja V. Andriukaitis.

Praeitą rudenį pradėti vykdyti ir pirmieji pacientams naudingi pokyčiai. Jau pakeista receptų išrašymo tvarka, paprastinamas pacientų patekimas pas specialistus, trumpinantis eiles. Stiprinama profilaktika, pagaliau atsigręžta į dispanserizaciją arba ligonių sekimą, atliekami kiti svarbūs darbai. Kai kurie sprendimai jau duoda vaisius. Štai neseniai sukūrus onkologinį klasterį, specialistai jau atliko per 200 patikrinimų ir diagnozavo 12 vėžio atvejų. Prisiminta visuomenės sveikatos svarba, jai didinamas finansavimas.

Bet politiniai oponentai nesnaudžia. Vos spėjo ministras prabilti apie būtinybę padidinti socialinį teisingumą privalomajame sveikatos draudime, žiniasklaida ėmė trimituoti, esą V. Andriukaitis nori papildomai apmokestinti milijonierius. Kritikai galėjo bent pasidomėti, jog privalomojo sveikatos draudimo mokestis nuo pajamų -  ne V.Andriukaičio idėja, o Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Vėl keliamas triukšmas kaip pernai, kai buvo eskaluojama absurdiška mintis, esą ministras nori išnaikinti privatininkus ir faktiškai jiems ginti buvo suorganizuota įrodymais neparemta interpeliacija. Kritikai turėtų žinoti, kad privati medicina buvo įteisinta būtent V. Andriukaičio pastangomis.

Nesakau, kad šį kartą nebus klaidų. Nemanau, kad visus planus pavyks įgyvendinti. Tačiau dabartinės tendencijos rodo, kad einama teisinga kryptimi, kad sistemoje atsiras daugiau socialinio teisingumo ir efektyvumo, o tai reiškia, kad laimės pacientai. Dėl to ir kartoju, kad V.Andriukaitis – tinkamas ministras, o jo vykdoma socialdemokratinė politika – priimtina visuomenei.

Esu aplankęs daugumą sveikatos priežiūros įstaigų. Žinau medikų ir pacientų nuotaikas. Nors permainos periferijos dar nepasiekė, dauguma palaiko ministro planus. Augantį palaikymą iliustruoja ir neseniai „Baltijos tyrimų“  atlikta gyventojų apklausa. Didesnė gyventojų dalis jau pastebėjo pasikeitimus ir teigiamai vertina  ministerijos darbą. Tik trys iš dešimties respondentų neigiamai vertina V.Andriukaičio veiklą, didesnė dalis pritaria ir nori, kad jis ir toliau vadovautų ministerijai. Reikia jam suteikti šį šansą.

O klausimą, kodėl iki šiol į naujas patalpas neperkelta Vilniaus infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninė, derėtų adresuoti ankstesnėms valdžioms. Juk buvo pagamintas net naujos ligoninės, turėjusios išdygti Santariškėse, maketas. Bet ekonominė krizė numarino projektą. O gal tiesiog įtakingesni asmenys sugebėjo prieiti prie projektinių pinigų? Ir dabar Infekcinei ligoninei kaip kompensacija tesiūlomas kito Santariškių klinikų filialo – Vaikų ligoninės – korpusas, mat blizganti Vaikų ligoninė nori statyti naują.