Kodėl vasaros avalynė kojas žaloja labiau nei aukštakulniai

Daug kas vasarą mėgsta šlepsėti su vasarinėmis šliurėmis – tai itin populiarus karštojo metų laiko apavas. Vis dėlto medikai tvirtina, kad tokia avalynė gali sukelti infekcijas, nepakeliamus skausmus ir net šlubavimą, rašo dailymail.co.uk.

Reklama

Jau daugelį metų Cindy Croucher-Wright vos galėdavo sulaukti vasaros meto, kad galėtų nusimesti žieminius batus, nusimauti šiltas kojines ir kelis mėnesius pasimėgauti savo mėgstamiausiu apavu – vasarinėmis šliurėmis. „Jomis apasiavusi vaikščiojau visur ir maniau, kad tai praktiškas pasirinkimas, – sako 44 metų Cindy. – Avėjau jas namuose, darbe – visur. Niekada nebuvau iš tų moterų, kurios renkasi aukštakulnius“. Cindy toli gražu nėra išimtis. Vis daugiau moterų atsisako varginančių aukštakulnių, o prie to nemažai prisideda pranešimai, kad esą, vos trejus metus aukštakulnius nešiojusios moterys rizikuoja visam laikui pažeisti savo kulkšnis.

Tačiau medikai įsitikinę, kad šis grožio iškeitimas į patogumą ilgalaikėje perspektyvoje gali baigtis dar didesnėmis traumomis, o šliurės yra blogiausias pasirinkimas iš visų įmanomų. „Atvirai kalbant, šliurės yra pavojingos, – teigia daktaras Tariqas Khanas, dirbantis konsultuojančiu podiatru Marigoldo klinikoje. – Tai netvirčiausias ir mažiausiai prilaikantis apavas, koks tik gali būti“. Cindy to nežinojimas nemažai kainavo. Bėgioti mėgstanti moteris pirmą kartą pėdų skausmą pajuto 2011 metais. Kai nuėjo pas fizioterapeutę, neturėjo nė menkiausio supratimo, kad dėl to gali būti kaltas jos avalynės pasirinkimas. „Mane pradėjo kankinti intensyvus veriantis skausmas kojų paduose nuo kulnų kelčių link. Rytais nuleisdavau pėdas nuo lovos žemyn ir taip stipriai tvinkčiodavo, kad negalėdavau jų priminti. Po maždaug dešimt minučių šlubčiojimo tapdavo lengviau. Tačiau jeigu ilgą laiką nejudėdavau, pavyzdžiui prie stalo darbe, skausmas sugrįždavo, – prisimena moteris. – Mano fizioterapeutė diagnozavo plantarinį fascitą – tai pėdų sausgyslių uždegimas. Ji manė, kad ligą sukėlė mano plonos sausgyslės ir blauzdos – tai bėgiojimo ir tempimo pratimų nedarymo pasekmė. Ji pasiūlė derinti sportinius masažus ir pratimus (pavyzdžiui, kojų pirštais pakelti rankšluostuką, kilnoti keltis ar pėdomis volioti užšaldyto vandens butelį), taip pat į sportinius batelius įsidėti kelčių atramas. Tačiau simptomai išliko šešis mėnesius, o jeigu nedarydavau pratimų, dar labiau paūmėdavo. Tada, vieną rudens dieną, atėjau į susitikimą su fizioterapeute avėdama savo pamėgtas šliures. Ji paklausė, ar dažnai renkuosi tokį apavą ir pasakė, kad pagaliau mes veikiausiai atradome tikrąjį ligos kaltininką“. T. Khanas teigia, kad Cindy kankinusi liga dažnai aplanko tuos, kurie visą gyvenimą avi batus be pakulnės, tačiau šliurės yra pats blogiausias variantas. „Tai, kad turite laikyti jas kojų pirštais, sukelia didelį spaudimą zonoje nuo pirštų iki kelčių, – teigia specialistas. – Idealiu atveju visų batai turėtų turėti maždaug pusantro colio (apie keturių centimetrų, red.) kulną. Jeigu kulnas nepakankamai aukštas, vadinasi, padas yra pertemptas, o sausgyslėje, einančioje nuo Achilo kulno iki pirštų, prasideda uždegiminiai procesai“. Specialistas tvirtina, kad tai dar labiau tikėtina, jeigu jūsų blauzdos yra plonos (paprastai taip būna aukštakulnių ir bėgimo mylėtojams). Skausmas paprastai prasideda keltyje, vėliau jis gali virsti spazmais ar deginimo pojūčiu. Po ėjimo ar bėgimo nemalonūs simptomai gali suintensyvėti, paprastai blogiau būna vos pabudus. „Ūmus plantarinis fascitas gali reikalauti steroidų injekcijų, chirurginio įsikišimo ar smūginės bangos terapija vadinamos procedūros (gydomosios bangos nukreipiamos į padą, kad paspartintų gijimo procesą), – toliau aiškina T. Khanas. – Daugumai padeda poilsis, vaistai nuo uždegimo ir geresnis apavas. Kai uždegimas ima mažėti, skiriu savimasažą su briaunuotu vamzdžiu ir tempimo pratimus“. Nenoriai, tačiau Cindy savo dievinamas šliures iškeitė į sandalus ir netrukus apstulbo. „Nuo tos akimirkos mano planitarinis facitas visiškai praėjo. Tai buvo atradimas ir džiaugsmas, kad galiu ir vėl bėgti nejausdama skausmo. Nuo to laiko kelis kartus bandžiau apsiauti savo šliures, tačiau net trumpas atstumas kitą dieną mane verčia jaustis suluošinta“.

Anatomijos dėstytojas Rikas Melloras iš Šventosios Marijos universiteto nepritaria nuomonei, kad visą dieną vietoj batų galima avėti šliures, ypač jeigu nesate pratę jų avėti. „Žmonės įpratę įsispirti į jas trumpam laikotarpiui, prie jūros ar prie baseino. Problemos prasideda tada, kai pagaliau ateina vasara ir visi savo įprastus batus iškeičia į šliures, kurių neavėjo visus metus, – įsitikinęs anatomijos specialistas. – Šis staigus pokytis gali sukelti ūmų uždegimą visiškai per trumpą laiką, raumenų perkrovos skausmus blauzdose, kulkšnyse ar pėdose. Gali prasidėti šlūbčiojimas arba pasikeisti jūsų eisena, o tai gali baigtis netgi biomechaninėmis problemomis nugaros srityje“. R. Melloro teigimu, jeigu jau negalite apsieiti be vasarinių šliurių, tuomet kelias savaites palengva pereikite prie jų – visą laiką avėkite įprastus batus ir tik neilgą laiką šliures, kad pėdos ir kojos pamažu priprastų prie jų. Tačiau T. Khanas įspėja, kad šliurės gali tapti nelaimingų atsitikimų priežastimi, pradedant sumuštais kojų pirštais ir baigiant rimtomis žaizdomis. Kitas didelis pavojus tyko vairuotojų. Tyrimas įrodė, kad kasmet dėl šliurių įvyksta milijonai avarijų keliuose, vienam iš dešimties vairuotojų šliurė yra įstrigusi po pedalu. Tyrimas atskleidė, kad su šliurėmis vairuoti netgi pavojingiau nei su aukštakulniais, nes pirmuoju atveju sunkiau veiksmingai paspausti stabdžio pedalą.