Kodėl verkia kūdikiai?(1)

Žmogaus elgesį ir savijautą lemia daugelis veiksnių. Taip pat ir kūdikių. Tėvų elgesys, emocijos, gyvensena besilaukiant vaikelio ar netgi dar neužsimezgus naujai gyvybei kuria aplinką, kurioje pasitinkama į pasaulį ateinanti nauja gyvybė, ir palieka žymę vaiko raidoje. Darniai kūdikio ir vaiko raidai reikalinga ne tik fizinė priežiūra, bet ir emocinė bei socialinė gerovė. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad poros santykiai dar iki pastojimo, emocinis nėštumo priėmimas, motinos emocinė savijauta nėštumo metu bei po gimdymo, bei žalinga gyvensena yra susiję su kūdikio dažnu ir intensyviu verkimu, miego bei maitinimo sunkumais.

2009 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose buvo pradėtas ilgalaikis čia gimusių kūdikių tyrimas, bendradarbiaujant Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus universiteto mokslininkams. Gauti tyrimo rezultatai apie trijų ir šešių mėnesių kūdikių probleminį elgesį ir jį prognozuojančius veiksnius buvo išpublikuoti tarptautiniame mokslo žurnale BMC Pediatrics.

Publikacijos autoriai G. Širvinskienė, N. Žemaitienė, E. Markūnienė, A. Zaborskis ir R. Jusienė išanalizavę 189 mamų ir jų kūdikių duomenis nustatė, kad maždaug kas trečiam trijų mėnesių kūdikiui ir kas penktam šešių mėnesių kūdikiui pasireiškė probleminis elgesys, apimantis tokius sunkumus kaip dažnas ir /ar intensyvus vaiko verkimas, miego, maitinimo ir kiti sunkumai. Tokiems sunkumams pasireiškus trijų mėnesių amžiuje buvo didelė galimybė, kad šie sunkumai bus dažnesni ir pusės metų amžiaus. Mokslininkai nustatė, kad kūdikių probleminis elgesys buvo susijęs su jaunu motinos amžiumi, motinos ir tėvo neigiamomis emocinėmis reakcijomis į pastojimą, blogesniais poros santykius dar iki pastojimo, blogesne motinos emocine savijauta nėštumo metu bei po gimdymo. Mamos, kurios patirdavo stresą nėštumo metu, dažnai išgyvendavo neigiamas emocijas nėštumo metu ir po gimdymo dažniau nurodė, kad jų kūdikiui pasireiškia probleminis elgesys.

Tyrimo duomenys paneigia kartais iš moterų girdimą frazę: „Užsiauginsiu vaiką pati, nes svarbiausias juk tik mamos vaidmuo“. Šeimos santykiai nėra tik santykiai tarp vaiko ir mamos. Tai santykiai tarp vaiko, mamos ir tėčio. Nėštumas, kaip pasikeitęs gyvenimo etapas gali atnešti tiek džiaugsmo ar kitų teigiamų emocijų, tiek nerimo, nežinomybės. Todėl vyro ir tėčio vaidmuo yra itin svarbus ne tik tarpusavio santykiams, vienas kito supratimui, bet ir darniai kūdikio raidai, jo savijautai ir elgesiui. Tyrimas parodė, kad jei poros santykiai iki nėštumo motinos vertinimu nebuvo geri, trijų mėnesių kūdikiai su probleminiu elgesiu susidurdavo 2,59 karto dažniau, o šešių mėnesių kūdikiai 3,06 kartus dažniau nei gerus santykius iki pastojimo turėjusiose porose. Santykiai iki pastojimo buvo netgi svarbesni už vėlesnius poros santykius nėštumo metu ir po gimimo. Taip pat tyrimas išryškino nėštumo planavimo ir emocinio nėštumo priėmimo svarbos skirtumus. Tai, ar nėštumas buvo planuotas ar ne, nebuvo susijęs su kūdikių probleminiu elgesiu. Tuo tarpu motinos neigiamos emocinės reakcijos į pastojimą 3,66 kartus didino galimybę, kad šešių mėnesių kūdikiui pasireikš probleminis elgesys, o neigiama tėvo reakcija į moters pastojimą kūdikių probleminio elgesio galimybę didino 4,06 karto.

Taigi siekiant, kad kūdikis augtų emociškai ir fiziškai sveikas, neišvengiamai svarbu rūpintis visos šeimos gerove ir tvirtumu, pozityviais santykiais šeimoje, gera motinos emocine savijauta bei emocinis vaiko priėmimu bei dėmesiu jam nėštumo metu ir po gimimo.

Remiantis šio tyrimo rezultatais išleistas leidinys, kuris buvo išdalintas tyrimo dalyvėms: „Pirmieji vaiko gyvenimo metai: Lietuvoje atliekamo tyrimo rezultatai ir rekomendacijos tėvams ir specialistams“. Leidinyje tyrimo dalyvės galėjo rasti naudingos informacijos apie nėštumą ir kūdikių gimimą, su nėštumu susijusią emocinę savijautą, šeimos tarpusavio santykių, kūdikio fizinės, psichinės, socialinės sveikatos svarbą. Kūdikių emocijos svarbios visam vystymosi procesui. Kaip derėtų elgtis kūdikiui verkiant: ignoruoti, leisti vaikui paverkti ir tik tada raminti ar iškart raminti, jauni tėveliai taip pat ras atsakymą.

„Man nepatinka ilgai gulėti vienam lovytėje ir verkti. Man dar blogiau, kai niekas neprieina. Aš verkiu taip ilgai, kad mane kas nors išgirstų. Man labai sunku ilgai ir garsiai verkti. Aš pavargstu ir suprakaituoju. Jeigu mama ateitų greičiau, aš jausčiau, kad esu jai labai svarbus ir ji manim rūpinasi. Gal greičiau nenurimčiau, tačiau būčiau daug saugesnis, jei žinočiau, kad ji šalia. Mama labai padeda nurimti, labai gera kai ji priglaudžia, glosto, pakalbina ir pažaidžia. Pasitikiu ne tik ja, bet ir savimi. Esu mažas, bet stiprus... Jei man pavyksta atkreipti mamos dėmesį, palaipsniui mokausi palaukti, nes pasitikiu savo mama ir žinau, kad ji visada ateis“. 

Ingrida Jaselskytė,

LSMU MA VSF Sveikatos tyrimų institutas

Šaltinis:

Širvinskiene G., Žemaitienė N., Markūnienė E., Zaborskis A., Jusienė R. Infant difficult behaviours in the context of perinatal biomedical conditions and early child environment. BMC Pediatrics 2012, 12:44.